Gavėnios kelionė artėja į tikslą

 

Ėjau, mąsčiau, klupau ir kėliausi.

Ėjau su Viešpačiu kartu, ėjau viena,

pamiršusi pakviest drauge.

Stabteliu, apsidairau, kur šiandien aš esu.

Ką aplink matau, kokiu žvilgsniu žvelgiu.

Kas pasikeitė, kur nuėjau, ką išmokau, supratau,

ką kitaip aš šiandieną pamačiau...

Ir štai iškyla vaizdas...

Ne visada savo kryžių kantriai aš nešiau,

ne visada vien Tavo valią aš vykdžiau...

Dažnai teisiau, pateisinau save, pykau,

neturėjau Tavo kančios kelio savyje.

Puikybė vedė, valdė ji mane,

 savąsias sąlygas diktavo man kelyje. Aš paklusau.

O Tu šaukei nuo kryžiaus:

„Pabusk, dukra mana, kelkis,

 imk savo kryžių, eime drauge“.

Matau - manasis kryžius guli numestas šalia.

Aš  neimu, dairausi, nes aplink tiek daug gražiausių kryžių,

atrodančių lengvai, čiumpu. Jis sutrupa delne,

teliko vien smiltelės joje.

Nusigąstu, į Prisikėlimo šventę aš  einu.

 Čia renkasi visi su savo kryžiais, o aš tuščia.

„Pabusk“ tu žadini mane, yra dar laiko,

dar spėsi pasiimti savo kryžių, gal bus jisai ne toks tvirtas

 ir gražus, kaip tų, kurie kelionę visą ėjo su Tavim drauge.

 Viltis - bent ne tuščiomis ateisiu ir atsistosiu su visais drauge.

 O šventas kryžiau, leisk apkabint tave,

ne mesti, bet mylėti ir eiti su tavimi ir su Viešpačiu drauge.