Mano siela tarsi miegantis vulkanas gyvena malda, darbais, pasninkais, tačiau staiga prabunda, paveikta kažkokio įvykio ir negali tylėti. Tokiu įvykiu tapo ir moteriškės pareiškimas, kad ji nori atsisakyti bažnyčios ir krikšto sakramento. Mano siela šaukia: „ji nesupranta, ką daro. Dėl ko? Už kiek šiandien parduodame Kristų?“ Už išgarsėjimą bet kokia kaina? Juk tai mažiau už trisdešimt sidabrinių? Ir už ką? Kad bažnyčios nariai pavadino kitos pakraipos žmones „iškrypėliais“? Bet juk iškrypimas ir yra tik nukrypimas nuo normos. Juk šiandien Lietuvoje, o ir visame pasaulyje gyvenantys ne vyro ir moters santuokoje asmenys dar nėra laikoma norma, tad ko čia pykti? Iš kitos pusės, juk visi esame laisvi, gyvename demokratinėje Valstybėje, tad aš suprantu- galiu turėti savo nuomonę, išsakyti ją ir neturi ji sutapti su kitaip mąstančių, todėl nesuprantu, ko čia pykti, jeigu ją reiškiu? Bažnyčia turi tvirtą poziciją ir nuomonę tais klausimais ir aš jai pritariu. Bažnyčios galva – Kristus, kiek mes galime Jį išdavinėti, pardavinėti ir žudyti? Ir tik iš meilės mums Jėzus viską pakenčia, nes Jis supranta-mes dažnai nežinome, ką darome. Ir tik tada, kai kas nutinka, nebėra vilties mes bėgame prie Jo: „Dieve ,gelbėk, Dieve, padėk“.
Baigiu kunigo Julius Sasnausko žodiais, kad galbūt yra kas nors besimeldžiantis už ją. Melskimės.
Irena
