Buvo Adventas - ruošimasis Jėzaus gimimui. Daugybės reikalų ir rūpesčių laikas. Atėjo Kalėdos, girdėjau, kažkur Betliejuje gimė Jėzus Kristus. Aš laukiau Jo gimimo. Tačiau tą dieną nieko, ko tikėjausi neįvyko - sielos tamsa ir tyla.
Kur rasti gimusį Kristų, kur tas Betliejus? Žinau, sužibo virš jo žvaigždė, kuri atvedė karalius prie Kūdikėlio. Meldžiau Šventosios Dvasios, kad nuvestų mane sieloje prie Dievo Sūnaus ėdžių. Turiu Jam dovaną, per visą Advento laiką ruoštą puokštę, nešu ją. Kelionė buvo sunki: per tamsą, pasitikint vien Dievo vedimu. Kai visi giedojo ir ragino garbinti gimusį Kūdikėlį Jėzų, aš ėjau tamsos, abejonių, skausmo keliu.
Kažkur giliai širdyje ruseno viltis - rasiu. Ir ji neapvylė. Antrą Kalėdų dienos rytą pamačiau tai ko ieškojau - Jėzų. Padėjau atsineštą puokštę. Štai čia guli mano sielos Viešpats ir Karalius. Klausiu: "Kokį įsakymą man duosi? Ką turiu daryti?"
Jėzus man sako: "Sodinsime sielos vynuogyną. Štai daigelis Šventų Mišių aukos, pasodink jį ir kiek galima dažniau jį lankyk, laistyk ir prižiūrėk. Išpažnties daigelis, nors kartą per mėnesį jį atsimink ir naudok. Šventojo Rašto kasdienis skaitymas ir meditacija, augink ir brandink jį. Kasdienės maldos, buvimas su manimi ir mūsų bendrystė šventa tebus puoselėjama. Kiek gali daugiau tam skirti laiko, laistyk kantrybės vandeniu šventu. Pasninko ir susilaikymo daigelį sodinkim kartu. Kantrumas, kurį seniai tavy brandinu. Geri darbai, gyventi, aukotis dėl sielų kitų. Visa tai tavy sodinu. Auginki, laistyk, prižiūrėki tu. Tai mano vynuogynas, kurį šiandien tavyje sodinu. Gal bus ir naujų augalų, parodys tau Šventoji Dvasia jų. Svarbu - sąžiningai eiti šią tarnystę, kurią tau skiriu."
