vasario 28, 2012

Žmonių mintys mirties patale

Sakoma, kad reikia gailėtis ne dėlto, ką padarei, o to, ko nepadarei...

Mintys iš slaugytojos dienoraščio apie tai, ko mirties patale gailisi žmonės...

Bronnie Ware ilgus metus dirbo paliatyvios slaugos srityje. Jos pacientai buvo žmonės, paleisti iš ligoninės ir grįžę į namus mirti. Bronnie su jais praleisdavo paskutines jų gyvenimo savaites. Tačiau
ne darbas, o įgyta patirtis išgarsino buvusią slaugę, o dabar ir - dainų autorę bei atlikėją.

Internete paplito jos rašinys „5 dalykai, kurių žmonės labiausiai gailisi prieš mirtį“, kuris galiausiai išaugo į knygą (angl. The Top Five Regrets of the Dying). Savo tinklapyje autorė atskleidžia viską, ko išmoko iš savo pacientų:

 "Jūs nė neįsivaizduojate, kaip žmonės išauga ir pasikeičia mirties akivaizdoje. Žinoma, kiekvienas jų išgyveno ypatingų emocijų grandinę: neigimą, baimę, pyktį, sąžinės graužatį, dar stipresnį neigimą ir, galiausiai, susitaikymą su mirtimi. Tačiau kiekvienas jų, prieš palikdamas pasaulį, savyje atrado ramybę.Kartais mes kalbėdavomės apie dalykus, kurių jie labiausiai gailėdavosi, apie tai, ką jie darytų kitaip, jei iš naujo gyventų.
 Po kurio laiko suvokiau, kad dažniausiai įvardijami buvo tie patys nuogąstavimai:

 1) Gaila, kad gyvenau ne savo gyvenimą, o tokį gyvenimą, kurio iš manęs tikėjosi kiti.
Šį sakinį pasakydavo kone kiekvienas mano pacientas. Kai žmonės suvokia, jog jų gyvenimas beveik baigtas, ir pažvelgia atgal, pamato, kiek svajonių liko neįgyvendintų. Didžioji dalis žmonių palieka pasaulį neįgyvendinę nė pusės savo svajonių ir suvokdami, kad tai įvyko tik dėl to, jog jie norėjo priimti „teisingus“ sprendimus. Todėl labai svarbu gerbti savo svajones. Kai prarasite sveikatą - bus per vėlu. Sveikata mums suteikia laisvę, tačiau tai suvokiame tik jai sušlubavus.

2) Galėjau taip sunkiai nedirbti.
Tai visuomet išgirsdavau iš savo pacientų - vyrų. Jie pražiopsojo savo atžalų vaikystę, nuolat ilgėjosi savo žmonų draugijos. Iš moterų šį nuogąstavimą išgirsdavau rečiau. Gal todėl, kad slaugiau senosios kartos atstoves, kurios augino vaikus ir nebuvo duonos nešėjos. Galbūt kartais derėtų susimąstyti apie savo karjeros pasirinkimus - galbūt jums nereikia tiek pajamų, kiek jūs manote? Gal jums nebūtina tiek laiko dirbti? Kartais darbo dienos sutrumpinimas gali atverti naujas galimybes, kurios, galbūt, jus padarys laimingesnį negu jūsų pirminė veikla.

3) Gaila, kad neturėjau drąsos išreikšti savo jausmų.
Daugelis žmonių nutyli žodžius, sulaiko emocijas, neišreiškia nuoskaudos vien dėl to, kad bijo supykdyti aplinkinius ar būti nesuprasti. Rezultatas - ne gyvenimas, o egzistavimas, neįgyvendinti tikslai. Visa tai perauga į dvasinius negalavimus, užsisklendimą nuo pasaulio. Esmė ta, kad mes negalime kontroliuoti aplinkinių reakcijų. Tačiau, kaip bebūtų, jus supantys žmonės įvertins tai, kokie esate sakydami tai, ką iš tiesų galvojate. Tai jūsų santykius perkels į aukštesnį, sveikesnį lygį. Jeigu to neįvertins - atsikratysite nereikalingos, žalingos draugystės. Bet kokiu atveju - jūs laimėsite.

4) Gaila, kad užmiršau savo draugus.
Daugelis mūsų taip pasineria į savo gyvenimus, kad leidžia pro pirštus išslysti metų metus trukusioms draugystėms. Todėl nenuostabu, jog daug žmonių mirties patale gailisi nepalaikę ryšio su bičiuliais bei nedėję pastangų išlaikyti draugystę. Mes visą gyvenimą sunkiai dirbame tam, kad aprūpintume savo mylimus žmones. Tačiau būtent didelis užimtumas yra kaltas dėl nutrūkusių draugysčių. Galiausiai, kai išaušta lemtinga diena, svarbiausia yra ne pinigai ar socialinis statusas, o artimų žmonių meilė, rūpestis ir palaikymas.

5) Gaila, kad neleidau sau būti laimingesniam.
Tai, kad laimė yra pasirinkimas, daugelis suvokia, kai jau būna per vėlu. Tik pagalvokite, kiek dalykų mes atsisakome vien todėl, kad nenorime išlįsti iš savo patogaus gyvenimo, jaukių namų, keisti senų įpročių ar daryti tai, dėl ko sulauktume nepalankių aplinkinių reakcijų. Pokyčių baimė mus priverčia kitiems ir sau meluoti, jog esame laimingi gyvendami taip, kaip yra. Tačiau mirties patale žmonės tikina nepamenantys, kada paskutinį kartą nuoširdžiai juokėsi ar kvailiojo, kada darė ką nors ekscentriško ir nutrūktgalviško. Tuomet ne galvoj, ką pamanys kiti. Tad nebijokite sau leisti būti laimingais."

Tiesiog vertinkite kiekvieną akimirką... Dėkokite už kiekvieną sekundę, kuri Jums yra duota...

AČIŪ!

Straipsnio šaltinis: 5braskes.lt.

1 komentaras:

  1. Kai jau miršta, tai visi labai protingi pasidaro. Tik pabandyk taip pagyvent, kaip mirdamas manai, kad "dabar tai jau gyventum, jei tik galėtum". Nei cypt taip nebūtų!Nereik apsimest!

    AtsakytiPanaikinti

Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.