Pokylis sieloje

Vakar dienos Evangelijoje pagal Luką skaičiau:

"Levis savo namuose iškėlė jam didelį pokylį".

Tai palietė mane. Pokylis... Ką tai reiškia man? Ar tai - į savo širdį pasikviesti visus artimuosius, pažįstamus, šventuosius ir melstis, kalbėti su Viešpačiu apie juos, Jį garbinti, šlovinti?..

Ką tais žodžiais Jėzus nori man pasakyti? Pokylių gyvenime nemėgstu. Man jie - kryžius. Šiuo atveju suprantu - sielos pokylis, į kurį pasikviečiu ką noriu, bendrauju su jo karaliumi - Jėzumi, kalbuosi mums svarbiomis temomis ir išgyvenimais, stebiu svečius, gėriuosi šventųjų gyvenimais, stabteliu mintimis ties pažįstamais veidais, pasidalinu mintimis su Jėzumi apie juos, jų problemas, ligas, nesėkmes, padėkoju už sėkmes. Nepajuntu, kaip bėga minutės, galėčiau išbūti valandas, bet pasaulio reikalai primena - laikas grįžti.

Išklausau Jėzaus man pasakytus žodžius:

vaikeli, kas seka mane, to pergalė laukia jo širdyje.

Jis nepraranda, bet atranda lobį joje.

Pakilus drauge su aušra, seki tu mane,

apeisim drauge kryžiaus šventam kelyje,

tik manyje laisvė tikroji yra(...),

tik malda man pokylį gali sukurt širdyje,

tik ji paguosti, pagarbinti gali mane.

Malda - pokylis mano sielai yra.

Šlovė Viešpačiui!

Visiems - Dievo palaimos.