Visą savaitę neduoda ramybės kovo 11- ąją dieną kunigo pasakytas pamokslas, kad mes, tikintieji, išvarėme jaunimą iš bažnyčių. Jose jaunuoliams kalbama, kad to, ir kito negalima, kad mes neparodome gerųjų bažnyčios pusių. Kaip kontrastas visam tam buvo kitą dieną išgirstas tikinčiojo pasipiktinimas, apie tai, jog tą pačią, jau minėtą dieną, kitoje bažnyčioje jaunimas, eidamas Kryžiaus kelius juokėsi, kalbėjo mobiliuoju telefonu.
Širdyje iškilo klausimas: ką daryti? Kas teisus? Kviečiu visus pasidalinti ir ieškoti geriausio sprendimo kartu. Toliau pateikiu savo sielos pamąstymus.
Širdyje iškilo klausimas: ką daryti? Kas teisus? Kviečiu visus pasidalinti ir ieškoti geriausio sprendimo kartu. Toliau pateikiu savo sielos pamąstymus.
Reikia atsargiai belstis į širdį, neužgauti jos, nesužeisti jaunos, tyros ir naivios.
Juk lengva akmenį mesti į širdį, bet ar duos jis naudos? Gal tik žalos?
Ar akmuo mestas negrįš atgalios?
Ar sužeistą širdį beišgydys kas nors žemės keliuos?
Gal geriau piktą mintį sielos nutildyt, ieškot išeities mums kitos,
kad Dievas paliestų, atvertų širdį ir tuomet joks debesis Jėzaus joms neužstos?
Kaip atverti, sudominti širdį, prakalbėti iš savos gilumos? Dieve, duok mums šviesos.
Gal švelnų žodį, šypsnį pasiųsti vietoj pykčio ir neapykantos aklos?
Kaip sudominti, patraukti jauną širdį prie Dievo šviesos?
Manau, tik meile ir gerumu, malda ir auka, švelnumu.
Pasipiktinti katalikas nepraleido progos, kaip suprantu. Man kilo kitas klausimas - o ką vietoje to pasipiktinimo tasai tikintysis padarė, kad to, kuo jis piktintųsi nebūtų?
AtsakytiPanaikintiPiktinamės visi ir praktiškai viskuo - tikintieji - netikinčiais, vyresnieji - jaunimu, jaunimas - vyresniaisiais ir t.t.Ir dar nuo to piktinimosi, drįsčiau manyti, jaučiame pasitenkinimą.
Štai mano situacija: sėdžiu bažnyčioje, šv. Mišiose, o man į šoną vis "baksnoja" ant to paties suolo neįsitaisanti tikinčioji. Ir piktina, ir pati piktinasi. Po Mišių einu iš bažnyčios, o tos pačios tikinčiosios lipa beveik ant galvos ir stumia, kad tik aš greičiau eičiau ir neužstočiau joms kelio iš bažnyčios. Vadinasi, aš irgi turiu pastumti tuos, kurie priekyje manęs, kad ir tie piktintųsi manimi?..
Moralas: menki mes tikintieji, jei tik piktintis temokam. Vietoje to, tikriausiai reikėtų pradėti nuo kritikos patiems sau ir savo darbams.
Kai pagalvoji tai ir žydai piktinosi Jėzumi..jo kalbomis. Visada atsiras tokiu kurie pirmi pasiruošę mesti akmenį, tačiau prieš kuo nors piktindamiesi pagalvokime ar mes patys be nuodėmės. Galbūt tokios situacijos yra mums kaip dvasios išbandymas, ar mes būsime nuolankūs, ar dėl geresnės vietos, ar mūsų patogumo, ar ko kito pasiduosime pykčiui. Apibendrinant galėčiau paskyti: "Parodyk kas yra neapykanta, kad ji nebūtų mums svetima, tačiau pripildyk mūsų širdį meilės, kad svetimus paverstų draugais"
AtsakytiPanaikintiManau, kad su jaunimu sunkiausia, nes su juo reikia "dirbti" uzsiimti, ta prasme, kad jeigu ji pasodinsi i suola ir iduosi rozini, tai retai kuri antra karta prisiviliosi..
AtsakytiPanaikintibet suorganizuok zygi pesciomis ar dviraciais zygi kad ir i kryziu kalna, su roziniu rankoje, tai jau kas kita..Patys pasakos kaip buvo linksma ir idomu..Prisivilioti juos reikia "saldainiais".
Kunigo zodziai:
Pirmoji tikėjimo mokykla – šeima. Vaikas dažnai seka savo tėvų ir senelių pavyzdžiu, perima jų elgesį. Svarbios yra šeimos tradicijos, todėl galima teigti, kad pirminį tikėjimą vaikas įgyja šeimoje. Sąmoningumas ateina su laiku – niekas dar negimė būdamas toks. Tikėjimas irgi ateina per praktiką – per pažinimą ir ieškojimą. Kartais kelią tam užkerta neigiama informacija apie bažnyčią, gaunama iš televizijos ir spaudos. Bet reikia stengtis atrasti savo tikėjimą, nes Dievas yra mūsų kūrėjas ir globėjas. Jis myli kiekvieną žmogų ir nori bendrauti su kiekvienu iš mūsų.