Japonijoje, vienoje gyvenvietėje, netoli sostinės, gyveno senas išmintingas samurajus. Kartą, kai jis vedė savo mokiniams užsiėmimus, prie jo priėjo jaunas kovotojas, garsėjęs savo grubumu ir žiaurumu. Mėgiamiausia ...jo gudrybė buvo provokacija: jis išvesdavo priešininką iš kantrybės, tada tas, apakintas įniršio, priimdavo metamą iššūkį ir taip, darydamas klaidą po klaidos, pralaimėdavo kovą.
Jaunasis kovotojas ėmė įžeidinėti senį: mėtė į jį akmenis, spjaudė ir keikėsi šlykščiausiais keiksmažodžiais. Senis išliko ramus ir tęsė užsiėmimą. Galų gale, suirzęs ir išsekęs, jaunasis karys nudūlino sau.
Mokiniai, nustebę, kad senis iškentė tiek įžeidimų paklausė:
- Kodėl neiškvietėt jo į dvikovą? Negi išsigandot pralaimėjimo?
Senas samurajus atsakė:
- Jei kas nors priėjęs įteiks jums dovaną, o jūs nepriimsite jos, kam priklausys dovana?
- Pirmajam jos šeimininkui, - atsakė mokinai.
- Lygiai taip yra ir su pavydu, neapykanta ar keiksmais. Kol jų nepriimi, jie taip ir lieka dovanotojui.
Pyktis, neapykanta, kitos negatyvios emocijos dažnai yra patiriamos ir mūsų gyvenimuose, tik klausimas kokiame vaidmeny būname: ar seno išminčiaus, ar jauno piktojo kovotojo?
Tik susitvardymas, tik ramybė, meilė artimui ves mus link išminties šaltinio!
Tik susitvardymas, tik ramybė, meilė artimui ves mus link išminties šaltinio!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.