Kartą į vieną gyvenvietę užklydo senas išminčius ir ten pasiliko. Jis mylėjo vaikus, tad praleisdavo su jais daug laiko. Išminčius mėgo dalyti jiems dovanas ir tai buvo gana trapūs dirbiniai. Kad ir kaip vaikai stengėsi būti atsargūs, nauji žaislai dažnai lūždavo. Apimti apmaudo vaikai verkdavo. Praėjus kažkuriam laikui, išminčius dovanodavo jiems naujus žaislus, bet dar trapesnius.
Galiausiai tėvai neištvėrė ir atėjo pas jį:
- Tu išmintingas ir mūsų vaikams linki tik gero, bet kodėl jiems dovanoji tokias trapias dovanas? Jie stengiasi kaip įmanydami, bet žaislai vis tiek lūžta ir tada vaikai verkia. Patys žaislai yra tokie nuostabūs, kad nežaisti su jais yra tiesiog neįmanoma.
- Praeis vos keli metai, - nusišypsojo senolis, - ir kažkas padovanos jiems savo širdį. Gal būt, visa tai, pamokys juos, būti nors kažkiek atsargesniais su tokia neįkainojama dovana.
Galiausiai tėvai neištvėrė ir atėjo pas jį:
- Tu išmintingas ir mūsų vaikams linki tik gero, bet kodėl jiems dovanoji tokias trapias dovanas? Jie stengiasi kaip įmanydami, bet žaislai vis tiek lūžta ir tada vaikai verkia. Patys žaislai yra tokie nuostabūs, kad nežaisti su jais yra tiesiog neįmanoma.
- Praeis vos keli metai, - nusišypsojo senolis, - ir kažkas padovanos jiems savo širdį. Gal būt, visa tai, pamokys juos, būti nors kažkiek atsargesniais su tokia neįkainojama dovana.
Pasakojimas iš http://www.facebook.com/psichologija
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.