Norėčiau pasidalinti pamąstymais apie bendravimą ir tarpusavio supratimą. Džiaugsmas, kai gali kalbėti su kitu asmeniu apie tuos pačius dvasinius dalykus, kai kalbi ta pačia kalba ir kitam tai yra suprantama, gali diskutuoti.
Skirtumas, kai apie dvasinius dalykus kalbi su tais, kurie jų nepažįsta, jautiesi, tarsi būtumei iš kitos planetos. Negali nekalbėti, nes norisi liudyti Dievą, norisi, kad ir kiti Jį atrastų, pažintų. Kalbu ir jaučiu: matuojame skirtingais matais, kalbame apie skirtingus pasaulius. Privalau gerbti kitų nuomonę ir supratimą. Iškyla dilema, ar ne per daug kalbu, ar ne per daug peršu savo pažinimą, savo supratimą?
Nenoriu po savęs palikti sužeistų sielų ir tarsi uraganas išvartyti kito sieloje sudėliotus jausmus.
Noriu būt gaiviu vėjeliu, ieškau takelio, kuriuo praeiti galiu neįžeidus kitų.
Jei įžeidė mane, šaukiu iš sielos gelmių: "atleidžiu, išgirsk mane tu".
Prasilenkim, nepalikdami šukių skaudžių ant kelio kitų.
Atleiskim į kitų šukes įsidūrę, juk ieškome Dievo pasaulio, meilės kelių.
Tai kodėl aš pykstu ir neatleidžiu iš sielos gelmių?
Suvokiu, tokia nepasieksiu pasaulio, kurio trokštu esybe visa,
nes ten - tik meilė ir tik šviesa.
Kaip peržengti bedugnę savo sieloj tada?
Kryžius yra mano tiltas, kuris jungia pasaulius skirtingus savyje.
Tvirtai dedu kojas ant kryžiaus, nes kitaip nukrisiu į bedugnę,
tik kryžius mano tiltas per sielos bedugnę yra,
tik jis man pamatas po kojom tvirtas per sielos bedugnę, kurioj pražūtis amžina.
Su Juo aš peržengsiu ją ir štai vėl naujo kelio pradžia.
Neseniai per Marijos radiją kalbėjo jaunimo atstovai ir viena tema buvo apie tikėjimo liudijimą - kokiomis formomis tą geriau daryti.
AtsakytiPanaikintiPatiko vienos merginos mintys, kad jai labiau priimtina tikėjimo skelbimo forma ne ėjimas nuo durų prie durų, bet tiesiog tikėjimo liudijimas savo pačiu gyvenimu. Tada ne tu eini pas kitus žmones ir kalbi, bet tie žmonės matydami tave ateina ir klausia: "Kodėl tu toks ir kaip tai pasiekti".
Pritarčiau Tomui dėl to, kad liudyti tikėjimą ir skelbti apie Dievą, nešti į pasaulį Gerąją Naujieną reikia darbais, o ne žodžiais. Nors ir žodžiai tam tikrais atvejais gali būti darbu. Kaip pavyzdžiui, Jūsų, kuomet rašote viešą dienoraštį apie tai, kaip matote ir girdite Dievą savo gyvenime. Svarbu, kad tie žodžiai jokiu būdu neatsiliktų nuo darbų, o darbai Dievui net viršytų žodžius.
AtsakytiPanaikintiTai ką perskaičiau man taip artima... taip noriu pasiekti artimųjų širdis, taip noriu su jais kalbėti apie Dievą, bet jaučiu, kad jiems sunku mane suprasti, ir man taip liūdna, taip liūdna... Aš suvokiu, kad mes skirtinguose tarsi pažinimo lygiuose, todėl su jais nesiginčiju, nutylu ir tiek. Bet širdyje skausmingas liūdesys. Imu suprasti, kad galiu tik vieną - melstis už juos, ir tikėti, kad tai išgelbės juos, visus tuos kuriuos aš myliu. Nesenai priėmiau sprendimą kuo daugiau praleisti su jais laiko (taip dažnai atsisakau bendrauti) ir tiesiog jiems dovanoti savo meilę, savo brangų laiką kurį taip norėčiau skirti sau.
AtsakytiPanaikintiČia dar įdomus straipsnis į temą. Ir jo komentaruose yra gerų minčių:
AtsakytiPanaikintihttp://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-07-22-jason-anderson-ir-jennifer-fulwiler-kaip-ateistams-kalbeti-apie-krikscionybe/85541/comments/1/asc#list