Prisikėlusio Kristaus palikta tuštuma

Su kiekviena diena tolstame nuo Prisikėlimo ryto. Gavėnios metas man buvo įtempto Velykų ryto laukimo laikas. Atrodė, kai jis ateis, turėtų įvykti kažkas nepaprasto, turėtų būti labai įspūdingas sielos prisikėlimas kartu su Kristumi, sielos džiaugsmas, su visa prisikėlusia Bažnyčia giedojimas: „Aleliuja, Kristus prisikėlė.“ 

Kai atėjo lauktasis rytas, labai nustebau, kad nieko panašaus nejaučiu, negaliu suprasti savo dvasinės būklės. Pažvelgusi į savo vidų, supratau, kad ji, kaip tuščias kapas. Nebeliko laukimo, susikaupimo, o ir Kristaus prisikėlusio dar nejaučiu savyje. 

Tuščias kapas. Jaučiuosi suglumusi. Kas toliau? Kuo užpildyti sielą? Meldžiuosi ir mąstau, jog ateis diena ir siela prisipildys naujos gyvybės su Dievu, o šiandien man svarbu suprasti: Jis čia, kažkur šalia, Jis viską stebi ir žino apie mane. Turiu stengtis gyventi Dievo akivaizdoje. 

Mieli broliai ir sesės Kristuje, gal kitiems yra kitaip? Gal kitaip išgyvenate Prisikėlimą, pasidalinkite.


Įrašo autorė - Irena.