Maldos galia, nuginkluojanti piktąjį priešą

 

 

Praėjusią savaitę Dievas suteikė malonę pajusti, ką reiškia malda už kitą asmenį, ypač supykus ant jo.

 

Buvau įžeista, patyriau skriaudą, nuoskaudą. Pajutau tokią dvasinę būklę, kad norėjosi keršyti, kilo pyktis, nenoras bendrauti. Man nežinant, už mane meldėsi kitas žmogus. Jaučiau - viskas many pradėjo keistis tą minutę - mano jausmai ir mintys.

 

Mane įžeidusio žmogaus suvokimas ir priėmimas pasisuko  180 laipsnių kampu, į priešingą pusę: pajutau gailestį, meilę, norą atleisti, padėti. Praėjus 2 - 3 valandom siela vėl grįžo į pradinę - neapykantos - būklę. Po kurio laiko, jaučiu, jausmai vėl sukasi į tą būklę, kurią iššaukė kito malda.Tai tęsėsi keletą dienų. Galiausiai paaiškėjo, jog tuo metu ir vėl buvo meldžiamasi už mane.

 

Ši situacija asocijavosi su tuo kad, kol Mozė laikė iškėlęs lazdą, izraelitai laimėdavo mūšį, kai tik pavargdavo ir nuleisdavo rankas, pergalė būdavo priešo rankose. Po tokios patirties atsirado noras melstis už visus, kuriuos jaučiausi įskaudinusi. Tai buvo nuostabus maldos veikimo įrodymas.

 

Po kurio laiko, susiklosčius priešingai situacijai, kuomet nesusivaldžiau, įžeidžiau kitą žmogų, kai, pokalbio metu, net nepamąsčiau, ką sakau, pasijutau blogai. Meldžiausi, viską atidaviau Viešpačiui.

 

Išgyvenusi tas patirtis, mąsčiau, kas vyksta?

 

Suvokiau - aš sudaryta iš dviejų pradų. Dievas sukūrė mane, davė sielą - gerąjį pradą. Gimtoji nuodėmė atvėrė vartus į mane piktąjam. Žmogui meldžiantis prabyla Dievas - meilė, keičianti mano mintis, jausmus, norus, požiūrį, ir blogis išvaromas.

 

Įžeidžiu – atveriu dar plačiau vartus velniui, prisipildydama pykčio, neapykantos, nepasitenkinimo, noro keršyti...

 

Aiškiai suprantu - reikia budėti, neskubėti, pagalvoti, ką ruošiuosi sakyti, daryti. Reikia neįsileisti, bet išvyti piktąjį iš savo širdies, neleisti jam užvaldyti jos. Jei nepavyko atsilaikyti, atsiprašyti, melstis už tą, kurį įskaudinau, išlaisvinti save ir kitą iš blogio vergijos.

 

Didžioji savaitė

 

Jėzaus suimamas, kankinamas ir miršta todėl, kad Judas Iskarijotas įsileido velnią į širdį. Ar aš noriu, kad mano artimas kentėtų ir  mirtų, o manyje šeimininkautų velnias? Nenoriu nei artimo nukryžiuoti, nei tapti dar vienu Judu Iskarijotu savo Dievui...


Įrašo autorė - Irena.