Vėlinės mano sieloje

Žvakelė ant mano artimojo kapo,

Šilta liepsnelė,

atverianti duris į prisiminimų šalį,

Į tai, kaip žvilgsnis artimas sušildo širdį,

Priglaudžia,  nuramina.

Kaip buvo gera, kai ranka

Galėjau liesti aš tave.

Šiandieną - tik šilta liepsnelė  man mena tas dienas.

Dabar tik mintimi, malda bendrauti aš galiu.

Šventa ugnimi susijungėme, širdies šauksmu pasikalbėjome.

Žvakelė, kapas, aš ir tu.

Ir Dievas mūsų širdyse kartu.

Prie kapo visi mes susitinkame prisiminimuose,

 Bendravime šventų širdžių.

Tikiu, kad tu – šventųjų gretose, kad

Tau ten gera - Tėvo namuose.

Tikiu maldos galia, Dievu, šventųjų bendryste -

mane tai guodžia ir ramina žvakelių jūros bangose.

Mintys prie kapo

Kiek daug sielų šios žemės keliuose,

Kiek daug jų artimųjų kapuose.
Jų kraujas šiandien šaukiasi į mus -
Išlaisvint sielų kančiose.

Kaip elgetos pakelėse, jie prašo išmaldos -
Maldų gyvųjų už juos, už jų klaidas ir nuodėmes.
Jos šaukiasi visų ir sėdi artimųjų gyvenimo pakelėse.
Su skardinėmis  maldoms, aukoms, kurios išpirktų ir atsiteistų štai už jas.

Deja - negausios jos, skatikai tenubirę, kai atmena - pasimeldžia.
Negaili išmaldos varguoliams už jų sielas artimieji žemės keliuose.

Renkasi sielos prie bendro stalo danguje su elgetų skardinėmis.
Dažnai jos tuščios:
Neatmena jų artimieji, neprisimena jų maldose.
Pavienės sielos - turtingos elgetos.
Prikrauta daug: Šv. Mišių, išmaldų, maldų už mirusius savus.

Dažnai jų vakarienė - skurdi. Lėkštė tuščia... vien liūdesys gilus jų širdyse.
Nesimeldžia jų artimieji, nors viską jiems paliko, dėl jų gyveno žemės keliuose.
Jie šiandien alksta danguje.

Brangieji, atminkite, kad mirę artimieji alkani yra,
kad jie maitinasi malda, Šventa Mišių auka
ir išmalda varguoliams intencija šventa.
Atminkim juos ne tik per Vėlines, bet nuolat savo maldose.


Įrašo autorė - Irena.