Gyvenimas – nuolatinė auka, - rašė Šventoji Faustina.
Kankiniai ir šventieji atsisakė mūsų įsivaizduojamo
gyvenimo malonumų, gyveno dėl kitų. Jų gyvenimai - aukų pavyzdys. Aukodami savo gyvenimus jie matė prasmę.
Gyveno ir aukojosi vardan Dievo ir kitų gerovės. O kaip aš? Kur mano gyvenomo
auka?
Klausiu to sielą ir jinai prabyla...
Žydi nuostabios gėlės, teka upės, stūgso kalnai,
Šviečia saulė, krenta sniegas... visa tai lieti ir matai.
Greta vaikšto tėvai, broliai, sesės ir visi brangūs,
Kuriuos kely sutikai.
Kelionės, jūra, smėlis - vilionių laukai.
Viso to atsisakė šventieji ir kankiniai.
Jų gyvenimo gėlės – skausmas, kančia, kryžius,
Kurį ant pečių jiems užkėlė pikto ranka.
Ji žudė, kankino ir
nesvarbu buvo,
Kad tik prasiskleidusi jaunystė gležna.
Kankiniai ir šventieji atsisakė visko
Vardan Dievo širdimi Jam atvira.
Jie prisiėmė mirtį, kad tik gyventų Dievo tauta.
Iš kur jiems stiprybė šita?
Šventųjų, kankinių tauta, tau dėkinga mano siela,
Nes mirties nebėra, antraip - beprasmė mirtis jų šventa.
Jų gyvenimai - pavyzdys mano sielai yra,
Paaukoti Dievui kasdien kažką - kas svarbu man yra.
Įrašo autorė - Irena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.