Puikybė - mano priešas

Šiandien jaučiuosi, kaip neregys, kuriam Dievas padėjo praregėti. Pamačiau savo puikybę ir išsigandau. Kaip anksčiau to nesuvokiau? Dievas leido man eiti ir lygiame kelyje įkristi į dvasinę duobę. Sėdėjau joje ir jutau, kaip visas pragaras puola mane. Sunku ištverti. Pajutau nereikalingumą, apleistumą, niekas tavęs nesupranta, atrandi tam pateisinamų priežaščių, kaltų, nesugebi įvertinti savo poelgių, mąstymo, jausmų.

 

Dievas leido, kad pakentėčiau, bent taip atsiteisčiau už savo kaltes. Ir tik po kelių dienų nuėmė raištį nuo mano akių. Aš praregiu. Manyje taip šiltai buvo įsitaisiusi puikybė. Ji man kalbėjo - kokia protinga, kaip gerai sekasi, kokia išmintis ir pan.

 

Dievas stebėjo ir leido – gėrėkis savimi, bet, kai pamatė, kad aš visai arti pražūties, sustabdė ir leido lygioje vietoje įkristi į dvasinę duobę: pasėdėk, pajusk, atsiteisk nors kiek savo kančia. O ji – baisi. Tai kaip tuomet pragare?

 

Širdimi suvokiau - tai praeis, svarbu kantriai ištverti

 

Po dienos ištraukė... Tuomet Viešpats mane pasodino didžiulio medžio pavėsyje, kad apmąstyčiau, kas nutiko, kur eiti, ką daryti, o pats stebėjo pro medžio šakas.

 

Sėdžiu, rankomis apkabinusi galvą, ir nieko negaliu suvokti, tik prašau Jo pagalbos. Neužtrunka su ja. Po kelių dienų bažnyčioje gaunu knygelę „Šakių rajone Keturnaujienoje gyvenančios Anelės Matijošaitienės regėjimai ir pranašystės“. Palietė vieta, kai regėtoja buvo uždaryta psichiatrinėje ligoninėje, prisitaikė ten gyventi: valė patalpas, padėjo personalui. Tuomet Viešpats ją iš ten paėmė, kaip priežastį jos buvimo šioje įstaigoje nurodęs - kad nepasikeltų į puikybę.

 

Aš suvokiau – Viešpats leido man įkristi į tą duobę lygioje vietoje, nes aš jau buvau pripildyta puikybės. O kiek kartų jis anksčiau mane „nusodino“, tik to nesupratau. Dabar suvokiau – turiu būti labai dėkinga tiems žmonėms ir už juos melstis, per kuriuos patyriau pažeminimą, skausmą. Tai per juos Dievas manyje ugdė nuolankumą. Tikriausiai ir dėl to šventieji džiaugėsi kančia. Deja, nebuvau dėkinga, o juk puikybė – mirtina nuodėmė. Dar kartą prisiminiau pažiūrėjusi filmą „Septynios mirtinos nuodėmės" :

 

Anelės Matijošaitienės knygelė dar kartą priminė pragaro baisumus, laukiančius neklusnių sielų.

Praregėjau ir dabar jaučiuosi, kaip muitininkas, kuris atėjo į šventovę ir nedrįso net akių pakelti į Viešpatį, tik mušėsi į krūtinę ir meldė „Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio“. Iškilo problema, kaip išgyventi toje dvasioje, nepamiršti, vėl nepasikelti į puikybę, ugdyti nuolankumą?

 

Meldžiu pagalbos Jėzaus: „Viešpatie, nepaleisk mano rankos, Tu vesk mane, aš visiškai pasitikiu Tavimi, Tu vienas žinai, kas man geriausia, Tu geriau pažįsti mano sielą. Aš daug silpnesnė už tą, kuris nori mane suklaidinti, priversti sau tarnauti. Aš nepajuntu, kaip atsiduriu jo stovykloje. Vesk mane, Viešpatie, Tu mano Dievas, Tau vienam noriu tarnauti. Visa garbė ir šlovė tik Tau“.

Įrašo autorė - Irena.