Kur dingo didis Dievo įsakymas mylėti savo artimą, kaip save patį?

Dažnai susiduriu su žmonių tarpusavio santykiais. Eilėmis noriu papasakoti, kaip aš juos jaučiu, matau ir suprantu:

Aštrūs kampai, dygliuoti jie, ambicijų karas ir skausmas palietęs tave (mane).

Pavydas, pajuokos, kerštas žmonių širdyse.

Vaikšto žmonės galvas iškėlę, jiems nesvarbu, kaip praeis pro tave.

 

Ir tikinčiųjų sielos taip elgiasi, deja. Joms nesvarbu - kas manoj širdyje.

Aš – centras, - tarsi šaukia, šokinėkit visi apie mane, guoskit, padėkit, mylėkit mane.

 

Kiti – jiems nesvarbu, kad taip pat jaučia kažką.

Nesvarbu, kad įgėlė, įskaudino tave širdyje.

Svarbu aš ir visa, kas mano yra.

Nesvarbu, kad sutrypė meilės gėlę kitų širdyje,

Kad sumaitojo, sužeidė ją.

 

Tokia tikrovė šiandien yra.

Susimąstykime sielos,

 eikime į kitą su meile, viltimi, ramybe šventa.

Puoselėkim meilės gėlę kitų širdyse.

Ir plėsis pasaulyje meilė, taika.

 

 

Įrašo autorė - Irena.