Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta

Praėjo dvi gavėnios savaitės ir suvokiau: Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta...

Mano tikslas – dangus.

 Tai mano šios gavėnios dykumos apmąstymai.

Neatsigėriu Dievo vedimu. Koks jis nuostabus. Šios mintys gavo pradžią bažnyčioje.  Einant kryžiaus kelią, prisiminiau seniai išgyventą nuoskaudą ir mane sužeidusį žmogų. Tiek kartų bandžiau atleisti, atlikau išpažintį ir nustebau, kad širdyje nėra vietos tam žmogui, negaliu jo mylėti ir priimti taip, lyg nieko nebūtų buvę. Suvokiau - negerai, kad taip jaučiu, bet jaučiu ir nieko negaliu padaryti. Kalbu Viešpačiui, meldžiu patarimo, pagalbos:

Kaip šmėklos kyla vaizdai iš praeities;

Patirtos skriaudos, skausmas širdies.

Kyla mintys įkyrios, kaip musės lenda link mano širdies.

Kas buvo, ką jautė, ką darė, ką sakė -

Mintys juodos nakties.

Dievas liepė atleisti, netraukti sielos link nuodėmės.

Bandau nugalėti save savo valia -

Blogai negalvoti, nekeršyti.

Deja, negeriau man nuo to sieloje:

Niūrios mintys, vaizdai vis grįžta manyje...

Kaip pamiršti, atleisti, išbraukt  širdyje?

Neradau recepto niekur, deja...

Tik žinau - reikia atleisti, bet netenkina šitai mane.

Noriu taip atleisti, kad užsidegtų meilė manyje,

Gailestis sielai įžeidusiai giliai širdyje.

Kaip šitaip atleisti?

Padėk, Jėzau, prašau aš tave,

Savo krauju uždeginki žaizdą manoj širdyje,

Išgydyki ją, panaikinki, lyg nieko nebuvę,

Meldžiu aš tave.

Aš noriu į dangų, o ne degti dėl to pragare.

Tebus mano siela laisva, meldžiu aš tave.

Amen.

 

Tuoj pat nepalengvėjo, bet vėl atsakymas atėjo per J. Burkaus knygą „Arti tikslo“. Žodžiai - „kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ - labai palietė. Nenoriu į pragarą, noriu į dangų. Apėmė ramybė. Atleidžiu, kad ir man mano nuodėmės būtų atleistos. Tokia nuostata  pradedu trečią gavėnios savaitę. Prašau Viešpaties pagalbos ir vedimo.

Įrašo autorė - Irena.