Šiandien mokausi kantrybės mokykloje. Kokios
sunkios pamokos, o ypač praktinės užduotys. Teorinė pamoka atrodo gerai išmokta
iš Šventojo Rašto, šventųjų gyvenimų pavyzdžių, kitų asmenų gyvenimų.
Ne kartą
esu puolama, ne kartą tenka išklausyti priekaištus, pykčius dėl bendradarbių,
pažįstamų, mano pačios poelgių, jų netobulumo, kad jiems tarsi viskas galima.
Jaučiuosi kalta, kad nepriverčiu, negaliu sustabdyti, kažko pakeisti. Prisimenu
išmoktą teorinę kantrybės pamoką: nutyliu, sukandu dantis, nepasakau aštraus
žodžio, bet širdyje viskas „verda“, nes žinau pašnekovo netobulumus, klaidas.
Praeina
valanda, kita, diena - viskas aprimsta ir džiugu dėl savo elgesio, jaučiuosi
rami. Tačiau būna situacijų ir nelieka nuolankumo, dingsta išmokta teorija:
nenutyliu, nesusivaldau ko nors aštraus nepasakiusi, kaip aš mąstau, jaučiuosi.
Suprantu, pašnekovui nėra malonu, juk jis tikisi užuojautos, pritarimo,
patvirtinimo, nes jam svarbiausia jo jausmai. Suvokiu: svarbu tai, kaip tą
pasakau. Nelieka švelnumo, ramybės, nuolankumo ir išmoktos teorijos.
Lieka
malda.
Viešpatie,
Tavo delnuos - mano likimas.
Meilės keliuos siela nurimus.
Ieškau kantrybės Tavo laukuos,
Šviesos minčiai užgimus.
Įrašo autorė - Irena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.