Paskutinė stotelė

Dievas man priminė, kad kiekvieną dieną, kas minutę turiu būti pasiruošusi išeiti, palikti šį pasaulį ir visą, ką turiu, kuo naudojuosi, kuo gyvenu. Jis yra pasakęs, kad nežinote nei dienos, nei valandos. Tai parodė man vakar vakare. Labai skaudėjo galvą. Pradėjo plaukti mintys, o jeigu tai - priešinsultinė būklė?  Jeigu naktį įvyks insultas ir aš nebegalėsiu kalbėti, judėti, nieko pasakyti, padaryti? Kas tuomet? Ar esu pasiruošusi? Ar esu viską sutvarkiusi? Ar neturiu sunkios nuodėmės? Apėmė baimė: tikrai nepasiruošusi ir  reikalai nesutvarkyti, ir sieloje visko yra. Kas bus, jei dabar išeisiu? Tai privertė mane susimąstyti.

 Ir štai mano mintys:

Mirtis man ne naujiena, tačiau, atrodo, skirta kitam,

dar ne man, dar toli, dar ne čia.

Bet Dievas leido paliesti mano  mintis ir jausmus jos ranka,

Suprasti - ji gali būti šalia, čia pat, atėjusi manęs.

Galiu nepakilti, kai išauš diena, kas tada?

Nepasiruošusi siela, nei kūnas ir  nei dvasia.

Nesutvarkyti reikalai, atidėti darbai dienai kitai.

O dažnai jos nebėra...

Lieka nugairinti sielos laukai, nenudirbti darbai...

Nuo šiandien - viskam pasiruošti,

Ypač savoj širdyje, apvalyti sielą išpažintimi,

Sąžinės sąskaita, malda ir auka.

Dievui pavesti, atiduoti save,

Nebijoti, tikėti ir pasitikėti Jo globa.

Dievui padėkoti už viską savam kelyje.

Kiekvienas vakaras, naktis  tebus repeticija manoje širdyje.

Pasiruošimas išeiti pas Tave,

Išmokti viską atiduoti Tau, ką man davei gyvenimo šio kelyje.

Juk greitai gali būt paskutinė stotelė, gali paprašyti išlipti mane.

Su kuo aš išeisiu? Kas pasitiks mane?

Dieve, padėk man pasiruošti, sugrįžti pas Tave.

 

Įrašo autorė - Irena