Mano prisikėlimas

Šiemet, sulaukus Šventų Velykų, mano jausmai buvo kitokie nei  pernai. Gal kitaip ėjau. Gal laukiau labiau. Sunku pasakyti. Ėjau į tą patį tikslą, bet visai kitur atėjau. Kitos patirtys, kiti išgyvenimai, jausmai. Gal dėl to, kad niekas nesikartoja gyvenime ir privalau stengtis taip nugyventi kiekvieną dieną, kad nebūtų ko keisti ir taisyti. O gal tai įtakojo 3 valandos praleistos prie Jėzaus, prie išstatyto Šv. Sakramento.

 Prieš akis iškyla nuristas akmuo, ir jis nuristas mano sieloje. Viešpaties Dvasia šalia. Jėzus pasiruošęs įžengti. Aš atkakliai kviečiu: „Jėzau, užeik“. Tvirtas jausmas - neleisiu Jam pasišalinti, tiek laukiau. Užvaldo džiaugsmas, išnyksta sielos tamsa, šventė ateina į širdį, Dievo meilė užvaldo ją. Visa panyru Jame. Aš nuplauta Viešpaties krauju, nušlifuota Jo kančia, išgryninta, išdeginta kovos kelyje. Pasipuošusi malda, pasninku, atleidimu, auka. 

Tokia stoju, Viešpatie, prieš Tave. Žinau, Tu nori apsigyventi manyje. Šį kartą aš atkakli, nepaleisiu Tavęs, atveriu savo sielos duris. Ateik, apsigyvenk manyje, panyru visa Tavyje, manęs nebėra, šventė manyje, Jėzus atėjo pas mane. Šiemet tikros Velykos manojoje širdyje. Prisikėlimas įvyko manyje, manojoje širdyje. Tai pilnatvė ir nebe tuščio kapo jausmas.

Visiems linkiu prisikelti, įsileisti Viešpatį į širdį. Tai nuostabu.