Mes turime nešioti vieni kitų naštas

 

 Maldos metu lyg žaibas iš giedro dangaus persmelkė mintis: „Mes turime nešioti vieni kitų naštas. Ir tai liečia vaikus ir net  kūdikius“.

 

Mintis rėžėsi į sąmonę, neapleido, smigo vis gilyn. Ėmiau savyje svarstyti, kaip svarbu, kiek pajėgčiau tobuliau laikytis Dievo įsakymų, nurodymų, mokymų. Neteisingai žengtas žingsnis ir teks kažkam atsiteisti, atstatyti sugriautą Dievo teisingumo pusiausvyrą, paimti šitą mano užkrautą naštą ir ją panešti.

 

Gal tai būsiu pati, gal vaikai, anūkai, o gal visai nepažįstami žmonės, kaip Kristus atsiteisė už visus, taip mes turėsime atsiteisti vieni už kitus. Stebimės, kodėl serga ir miršta  vaikai, tenka patirti vieną ar kitą skausmą, kančią, ligą. O juk tokia tobula Dievo sukurta tvarka, išlyginamos blogio nusvertos svarstyklės, kad pasaulis neapsiverstų ir visi nežūtume.

 

Viskas atrodo aišku ir paprasta, bet kaip tai įgyvendinti praktiškai, prisiminti, atsiteisti? Kelias vienas - tik įsikibus į Viešpaties ranką, kuris viską išgyveno, praėjo, patyrė ir gali saugiausiai išvesti.

 Padėk mums Viešpatie, Jėzau Kristau.