Dykumos pamąstymai

Beveik visą vasarą išgyvenau sausros periodą. Nebuvo minčių, įkvėpimų, neturėjau ir kuo dalintis. Žinojau, jeigu tokia Dievo valia, tegul taip ir būna. Jis geriau žino, kas vyksta ir kas man geriausia. Tiesiog pasitikėjau, gyvenau ir meldžiausi. Mąsčiau, jeigu Dievas panorės, plauks upės ir iš uolos ištrykš vanduo. Mano širdis tylėjo, vadinasi - reikalinga tyla.


Į dykumą mane išvedė žmogaus žodis. Žodis prikelia, žodis gydo ir žodis nužudo,- byloja liaudies išmintis. Mano atveju jis nužudė. Išgirdau nepalankią man žinią ir tarsi kažkas manyje nutrūko. Daug meldžiausi už tą žmogų ir situaciją. Dar šiandien gyvenu su nerimu širdyje. Todėl supratau: labai svarbu, ką sakai kitam, ar tai būtų artimas ar svetimas žmogus. Ar galėsiu apsiginti Dievo teisme, juk Jis pasakė, kad teks už kiekvieną žodį atsiskaityti, nesvarbu, kokiu teisuoliu jaučiausi. Kai girdžiu skundus, teisimus, pinigų reikalavimus ir  net per teismus, man baisu, ką daro žmonės, jie nesuvokia ką daro. Gal teismą reikėtų palikti Dievui. Juk Jis ne veltui pasakė neteisti, kad nebūtume teisiami. Suprantu - nuskriaudė, įžeidė - sunku priimti. Bet ar aš nuteisiu teisingai?


Dvasios sausroje daug klausiau kunigų, vienuolių pamokslų, mokymų, stiprėjau jausmais, dilo emocijos, blanko prisiminimai. Lyg daigelis po sausros pradėjau atsitiesti, bet daigelis dar labai gležnas ir pažeidžiamas.

Po šių išgyvenimų jautriau reaguoju į kito skausmą, kančią, išgyvenimus, renku mintis ir žodžius, ką galiu sakyti. Nemaloniais atvejais bandau nutylėti, bet manyje kaupiasi, darosi nepakeliama ir turiu pasidalinti su kažkuo artimu, kad nepratrūkčiau, juk M. Marija taip pat savo paslaptimi pasidalino su Šv. Elzbieta.

Meldžiuosi už visus patekusius į gyvenimo dykumą, kad kiekvieną ji subrandintų kovai, kantrybei ir ištvermei. Kad patekę į ją žmonės nepalūžtų, nežūtų, bet sustiprėtų.