Kuo daugiau skaitau, studijuoju, klausausi įvairių laidų reiliginiais
klausimais, tuo mažiau suprantu, tuo mažiau aiškumo. Teisingas posakis „kuo
giliau į mišką, tuo daugiau medžių“. Kuo giliau einu, su kiekvienu žingsneliu link Dievo, tuo didesnė atsiveria
mano sielos dykuma. Bet joje aš ne viena.
Dievas davė man žmones su kuriais dirbu, gyvenu, einu
tikėjimo keliu. Ne pati juos išsirinkau. Tai įvairūs charakteriai, supratimai,
norai ir deja, kartais labai skiriasi nuo manųjų. Turiu juos priimti, kaip
Dievo man skirtą planą, numirti savo norams.
Gavėnia man visko permąstymo metas, pažiūrėjimas į save iš
kitos pusės. Ypač tai gerai matosi per kitus, greta esančius asmenis. Geriausiai per tuos, kurie nepatinka man. Per juos Dievas moko mane mylėti visus. Dievo
meilė - be išskaičiavimo, be dėmės, mano, deja – labai skylėta. Kodėl taip yra?
Problema manyje, privertusi mane pažiūrėti į save kitaip, iš kitos pusės. Pasirodo
- tai puikybė giliai pasislėpusi manyje, kurią sunku ne tik pastebėti, bet ir
įtarti. Gavėnios kelyje bandau ją rauti malda , apmąstydama ir kontroliudama savo poelgius,
atsisakydama savo norų, bandau numirti sau, kad galėčiau prisikelti su Kristumi.
Mielieji, palaimintos Gavėnios kelionės visiems.
Irena
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.