Kančios prasmė

    Mes visi, gyvenantys šį žemišką gyvenimą, esame nuo visko apsunkę, slegiami įvairiausių sunkumų ir išbandymų.  Nežinia, į ką atsiremti, su kuo pasikalbėti, kad būtų lengviau eiti  gyvenimo keliu. „Eikite prie manęs visi, kurie vargstate ir apsunkinti esate, aš jus atgaivinsiu“,- kalbama Evangelijoje (Mt 11,28). Todėl šiandien šie Jėzaus žodžiai būtų svarbūs kiekvienam. Jie įkvepia, įgalina mus išgyventi  visus sunkumus, kad būtų galima žengti toliau tobulėjimo link.  Nemažai šventųjų, kurie dabar džiaugiasi Viešpaties amžinąja šviesa, yra kalbėję apie aukščiausią malonę, slypinčią įvairiausiuose kentėjimuose.  Kaip mums paprastiems žmonėms tai suvokti ir kentėti su džiaugsmu?  Štai ką kalbėjo Dievo apvaizdos regėtoja – Motina Klara Moes:

 

"Kančias laikau didžiausiomis malonėmis, kurias gerasis Dievas man gyvenančiai yra suteikęs. Taip ištikrųjų niekas negali būti laimingesnis kaip tie kurie pririšti prie kilnių kryžiaus kančių. O Viešpatie, jokios kitos malonės Tavęs neprašau, kaip tik kančių, prispaudimų malonės. Aš jau senai patyriau, kad tik per kančias galima aukščiausiai pakilti ir arčiau regėti Dievą ir jungtis su Juo. Aš kiekvienai sielai norėčiau pasakyti garsiai, kad ji pamiltų kančias ir su džiaugsmu priimtų iš mūsų Išganytojo rankų, nes kančios slepia savyje didžiausius turtus."

                                                                                                                                    (Švč.Jėzaus Širdies laikraštis "Žvaigždė" 1930m. Nr.10. p.124)

Turbūt sunku mums kentėti, jeigu gyvename be Dievo, kai netikime Jo begaline meile, nes savyje neturime nieko stipraus, esame kaip tos nendrės lauke, kurios  net menko vėjo dvelksmo neatlaiko. Todėl Jis kviečia visus mus, priartėti prie Jo ir pamilti Jį. Sieti savo žemišką gyvenimą su Juo. Savo visus  vargus ir kančias paaukoti kokiai prasmingai intencijai, kad kančią išgyventume su didžiausiu džiaugsmu ir būtume apdovanoti neįkainojamais turtais.  Tikriausiai beprasmis  būtų gyvenimas, jei gyventume tik žemiškoje laimėje, prarastume progą patirti kažką tikrai vertingo - tikrąją (amžiną) laimę ir džiaugsmą.

Negaliu dar nepaminėti vienos šventosios, kuri pamilo kryžių. Tai - šv. Katarina. Kai Viešpats jai parodė du vainikus: erškėčių ir garbės, ir paklausė, kurį ji pasirinks? Be jokių abejonių ji ištiesė ranką link erškėčių vainiko, o į garbės net žiūrėti nenorėjo. Šventoji Katarina gerai suprato, kad gėda imti garbės vainiką, kai jos mylimas Viešpats turi erškėčių. Argi būtų gražu, kad nuodėmingas žmogus garbe spindėtų, o Kristus paniekintas, atstumtas, išjuoktas, kvailu paliktas stovėtų? Ne! Mylinti siela to negali pakelti, dėlto nori ir trokšta su kenčiančiu kentėti, o visą džiaugsmą, laimę ir garbę atideda po mirties.

Tad nenustokime ieškoti kažko prasmingo ir amžino, artėkime prie Išganytojo širdies, pamilkime visus be išimties. Nusipelnykime savo darbais amžinąjį gyvenimą.