Mes turime nešioti vieni kitų naštas

 

 Maldos metu lyg žaibas iš giedro dangaus persmelkė mintis: „Mes turime nešioti vieni kitų naštas. Ir tai liečia vaikus ir net  kūdikius“.

 

Mintis rėžėsi į sąmonę, neapleido, smigo vis gilyn. Ėmiau savyje svarstyti, kaip svarbu, kiek pajėgčiau tobuliau laikytis Dievo įsakymų, nurodymų, mokymų. Neteisingai žengtas žingsnis ir teks kažkam atsiteisti, atstatyti sugriautą Dievo teisingumo pusiausvyrą, paimti šitą mano užkrautą naštą ir ją panešti.

 

Gal tai būsiu pati, gal vaikai, anūkai, o gal visai nepažįstami žmonės, kaip Kristus atsiteisė už visus, taip mes turėsime atsiteisti vieni už kitus. Stebimės, kodėl serga ir miršta  vaikai, tenka patirti vieną ar kitą skausmą, kančią, ligą. O juk tokia tobula Dievo sukurta tvarka, išlyginamos blogio nusvertos svarstyklės, kad pasaulis neapsiverstų ir visi nežūtume.

 

Viskas atrodo aišku ir paprasta, bet kaip tai įgyvendinti praktiškai, prisiminti, atsiteisti? Kelias vienas - tik įsikibus į Viešpaties ranką, kuris viską išgyveno, praėjo, patyrė ir gali saugiausiai išvesti.

 Padėk mums Viešpatie, Jėzau Kristau.

Mano prisikėlimas

Šiemet, sulaukus Šventų Velykų, mano jausmai buvo kitokie nei  pernai. Gal kitaip ėjau. Gal laukiau labiau. Sunku pasakyti. Ėjau į tą patį tikslą, bet visai kitur atėjau. Kitos patirtys, kiti išgyvenimai, jausmai. Gal dėl to, kad niekas nesikartoja gyvenime ir privalau stengtis taip nugyventi kiekvieną dieną, kad nebūtų ko keisti ir taisyti. O gal tai įtakojo 3 valandos praleistos prie Jėzaus, prie išstatyto Šv. Sakramento.

 Prieš akis iškyla nuristas akmuo, ir jis nuristas mano sieloje. Viešpaties Dvasia šalia. Jėzus pasiruošęs įžengti. Aš atkakliai kviečiu: „Jėzau, užeik“. Tvirtas jausmas - neleisiu Jam pasišalinti, tiek laukiau. Užvaldo džiaugsmas, išnyksta sielos tamsa, šventė ateina į širdį, Dievo meilė užvaldo ją. Visa panyru Jame. Aš nuplauta Viešpaties krauju, nušlifuota Jo kančia, išgryninta, išdeginta kovos kelyje. Pasipuošusi malda, pasninku, atleidimu, auka. 

Tokia stoju, Viešpatie, prieš Tave. Žinau, Tu nori apsigyventi manyje. Šį kartą aš atkakli, nepaleisiu Tavęs, atveriu savo sielos duris. Ateik, apsigyvenk manyje, panyru visa Tavyje, manęs nebėra, šventė manyje, Jėzus atėjo pas mane. Šiemet tikros Velykos manojoje širdyje. Prisikėlimas įvyko manyje, manojoje širdyje. Tai pilnatvė ir nebe tuščio kapo jausmas.

Visiems linkiu prisikelti, įsileisti Viešpatį į širdį. Tai nuostabu.