Dalinuosi tuo, ką perskaičiau ir kas labai palietė.
Kenčiantys žmonės yra kviečiami vienytis savo
kentėjimais su kenčiančiu Jėzumi. Atsiliepdami į šį ypatingą pašaukimą jie
priima Dievo malonę jos nešvaistydami ir tapdami palaiminimu sau ir kitiems.
Regėjimas
2005 m. balandžio 8-oji, Jono Pauliaus II laidotuvių
diena, Prancūzija. Nedidelis kambarys tapo koplyčia. Šventąją valandą, kurią
buvo meldžiamasi prieš Švč. Sakramentą, Martijalis Kodiu, pasaulietis diakonas, tarnaujantis ligoniams, vaizduotėje pamatė
regėjimą. Po to malda paaiškino gilią jo prasmę. Martijalis matė kryžių, kurio
skersinė sija simbolizavo laikinąjį gyvenimą, o vertikalioji sija – kelią į
dangų, kuris numatytas Bažnyčiai. Ant skersinės sijos stovėjo didžiulė minia
žmonių, balansuojančių tarp gėrio ir blogio. Šie žmonės negalėtų išlaikyti
pusiausvyros ir būtų įstumti į prarają, jei šios sijos neremtų dvi kolonos ir
Šv. Petro bazilikos skliautas, simbolizuojantis Kristaus Sužadėtinę Bažnyčią.
Kolona, remianti laikinojo gyvenimo siją kairėje pusėje, reiškė šių laikų
kankinius mažus vaikelius, įskaitant abortų aukas. Kolona dešinėje pusėje – tai
ligoniai, neįgalieji, kaliniai. Abi kolonos yra Marijos rankose. Ji yra Visatos
ir visuomenės atstumtųjų bei silpniausių jos narių, prašančių visus išgelbėti,
Karalienė. Pripažintas Bažnyčios vadovybės, šis regėjimas tapo Neregimojo Jono
Pauliaus II vienuolyno idėja.
Neregimojo vienuolyno misija
Šiuolaikiniam pasauliui, kuris
labai bijo kančios, šis didžiulis darbas, kylantis iš Gerosios Naujienos,
naujai atskleidžia gilią teigiamą kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos kančios
prasmę: „Per kančią laimėdamas Atpirkimą, Kristus kartu išaukštino žmogiškąją
kančią pakeldamas ją į Atpirkimo lygmenį“ (Jonas Paulius Salvifici
doloris, 19). „Kristus įvykdė Atpirkimą pilnutinai ir galutinai, tačiau tuo
pat metu Kristus jo neuždarė: išganingoje kančioje, kuria buvo atpirktas
pasaulis, Kristus nuo pradžių atsivėrė ir nuolat atsiveria kiekvienai žmogiškajai
kančiai“.
Pasauliui reikia priminti šią
tiesą. Būtent tie, kuriuos pasaulis laiko nenaudingais ir beverčiais, palaiko
jo egzistavimą.
Atrodo, atperkamosios Kristaus kančios pačią esmę sudaro tai,
kad ji turi būti
nepaliaujamai papildoma. (…) Tačiau Atpirkimas, nors ir iki galo atliktas per Kristaus kančią, ypatingu būdu tęsiasi ir rutuliojasi žmonijos
istorijoje. Jis auga kaip Kristaus Kūnas, Bažnyčia, ir šioje
dimensijoje kiekviena žmogiškoji kančia dėl meilės vienybės su Kristumi papildo Kristaus kančią. Ji papildo šią kančią taip, kaip Bažnyčia papildo atperkamąjį Kristaus darbą“ (SD, 24).
Gyvosios ostijos
Neregimajam vienuolynui priklauso
tie, kurie kenčia fizines arba dvasines kančias: ligoniai, neįgalieji,
įkalintieji, visuomenės atstumtieji ir nepriimtieji. Visi, kurie priėmė
Kristaus kvietimą, dėl Jo begalinio gailestingumo trokšta bendradarbiauti su Juo,
gelbstint pasaulį. Būdamos tarp keturių ligoninės, slaugos namų ir kalėjimo
sienų, šios sielos pasiaukodamos vienijasi su tais, kurie gyvena vienuolinį
gyvenimą įvairiose viso pasaulio kongregacijose. Svarbiausia, jos gyvena
vienybėje su Kristaus auka ir Jo Motina Marija. Visiškai save patikėdamos
Jėzui, aukodamos Jam savo maldas ir kentėjimus, jos tampa gyvosiomis ostijomis.
„Uždaryti tarp keturių sienų, jie aukojasi kaip per nuolatines šv. Mišias.
Taigi jų kančia tampa Golgota, kurioje Kristus atnaujina savo auką per
kentėjimus“ (Martijalis Kodiu).
„Kiekviena žmogiškoji kančia dėl
meilės vienybės su Kristumi papildo Kristaus kančią. Ji papildo šią kančią
taip, kaip Bažnyčia papildo atperkamąjį Kristaus darbą“ (šv. Jonas Paulius II)
Dalyvaudami Kristaus kunigiškoje,
pranašiškoje ir karališkoje misijoje, jie tampa Dievo malonės kanalais
pasauliui, Neregimojo tarpininkais, kurie atveria žmonių širdis Dievui. Nors
Kristus numirė už mus ir siūlo kiekvienam išganymą, nors Jis ėjo iki kryžiaus
beprotybės iš meilės mums, Jis gerbia mūsų laisvę. Kristus negelbsti mūsų,
jei su tuo nesutinkame. Turime norėti priimti mums siūlomą išgelbėjimą.
Tačiau labai daug tokių, kurie jo nepriima.
Tiesa dalinių tiesų pasaulyje
Pasauliui reikia priminti šią
tiesą. Būtent tie, kuriuos pasaulis laiko nenaudingais ir beverčiais, palaiko
jo egzistavimą. Silpniausi jo nariai – neįgalieji, kenčiantieji, seni žmonės,
kaliniai yra nepaprastai kilnūs, nes yra pašaukti jungtis su Kristaus
kentėjimais, tai reiškia atiduoti savo gyvenimą kitiems.
Jonas Paulius II nuolat skelbė šią
tiesą savo mokymuose ir paliudijo ją savo gyvenimu. Jis priminė pasauliui:
„Negalima pakęsti, kai seni žmonės išstumiami iš visuomenės gyvenimo ar tiesiog
atmetami“. Šis popiežius priminė apie jų gyvenimo vertingumą ir svarų indėlį į
kartų dialogą, neįkainojamą įnašą skelbiant Gyvybės Evangeliją, gausų patyrimų
ir išminties lobyną bei unikalų vaidmenį liudijant meilę ir viltį jaunesnėms
kartoms (Evangelium vitae, 94).
Be to, Jonas Paulius II iškėlė į
šviesą nepakeičiamą neįgaliųjų vaidmenį, kurį palaidojo šiuolaikinis
hedonizmas: „Žmogui invalido vežimėlyje reikia tiek pat žmoniškumo, kaip ir
inžinieriui, statančiam tiltą… Kančią patiriantis žmogus yra ne tik naudingas
kitiems, bet ir atlieka ypatingą tarnystę“. Jonas Paulius II visuose, kurie
kenčia, įžvelgė Bažnyčios ir visos žmonijos stiprybės šaltinį. Jis priminė ne
tik pasauliui, bet ir kenčiantiesiems, kad jie turi atlikti savo misiją:
„Viešpats kreipiasi visus ir kiekvieną: ligoniai irgi pasiųsti dirbti
vynuogyne. Našta, slegianti kūną ir atimanti dvasios giedrumą, jokiu būdu
negali atleisti nuo to darbo, ji šaukia sergančius veikliai patirti žmogaus ir
krikščionio pašaukimą bei dalyvauti Dievo karalystės augime nauju, dar
vertingesniu būdu“ (Christifideles laici, 53). „Nemanykite, kad jūsų trapumo ir
ligų aukojimas neduoda jums jokios naudos. Tai yra lemiami momentai, kurie gali
duoti daug vaisių jūsų brangiesiems ir visiems kitiems“.
Palaiminta kančia
Neregimasis vienuolynas padeda
sieloms į savo kentėjimus žvelgti kaip į Dievo malonės ir palaiminimų laiką,
jei tik jos paaukoja tai kokia nors intencija. Tokiu būdu daug žmonių atranda
gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Taip nutiko ir 86-erių metų Marcelei, kuri buvo
pirmoji patikėjusi save Jėzui Kristui Neregimajame Jono Pauliaus II vienuolyne.
Marcelė buvo visiškai išsekusi. Kažkada ji dirbo gydytoja, gyveno aktyvų
dvasinį gyvenimą ir rūpinosi senyvo amžiaus žmonėmis. Dabar ji jautėsi visiškai
nenaudinga, vieniša ir apleista. Marcelė meldė Dievą vienintelio dalyko kad kuo
greičiau numirtų. Lankantis diakonui Martijaliui, ji buvo nusivylusi gyvenimu.
Be paliovos verkė, o jis, nežinodamas, ką sakyti, sutriko. Jis paragino Marcelę
aukoti savo kentėjimus kenčiančiam Kristui ir taip vienytis su Jo kančia,
tampant gyvąja auka. Kai jis kitą kartą atėjo pas Marcelę, ji švietė iš
džiaugsmo ir štai ką pasakė: „Pagaliau aš supratau. Daugiau neverksiu ir
neprašysiu Dievo pasiimti mane iš šio pasaulio. Aš laiminga, kad esu čia tokios
būklės, kokios esu. Būdama gydytoja, aš paskyriau visą savo gyvenimą gydyti
fizinėms ligoms. Bet dabar, savo negalios dėka, tapau sielos ligų gydytoja. Aš
darau tai vienybėje su Nukryžiuotu Jėzumi čia, šitame kambaryje, kuriame
pasiliksiu iki gyvenimo pabaigos“.
Kaliniai
Pamąstykime apie dešiniąją
Neregimojo vienuolyno koloną, kuri simbolizuoja kenčiančiuosius, ligonius,
neįgaliuosius ir kalinius. Jiems apribotos laisvės laikotarpis taip pat gali
tapti didelės malonės laiku, skirtu susitikti su gailestinguoju Kristumi, kuris,
kaip ir Tėvas, laukia savo palaidūno sūnaus. Kreipdamasis į kalinius Lione
(Prancūzijoje), popiežius Jonas Paulius II metė jiems iššūkį palikti savo
beviltišką padėtį ir paaukoti savo kentėjimus: „Žvelkite į Nukryžiuotąjį, kuris
buvo pasmerktas dėl mūsų išgelbėjimo, nors nėra padaręs nieko blogo. Žvelkite į
Jo meilę ir kantrybę, gerkite iš Jo Prisikėlimo versmės. Atiduokite Jam visa,
ką esate patyrę, nes tai per sunku jums pakelti vieniems. Viską paaukokite
maldoje už savo brangiuosius ir save pačius“. Kristus, nugalintis žmogaus
vargus ir nuodėmes, visus kalinius kviečia į bendrystę su Juo. Per sakramentus
Jis atskleidžia savo pašventinančią meilę, kuri išlaisvina sielas iš visų
pančių, grąžina joms prarastą orumą ir siunčia gelbėti kitų sielų. Viešpats
labai pasitiki šiomis sielomis. Priimdamos Jo kvietimą, jos gali atsiprašyti už
savo ir kitų nuodėmes.
Vaikų paaukotos aukos
Kitą laikinojo gyvenimo sijos pusę
Martijalio regėjime remia kairioji Neregimojo vienuolyno kolona. Tai jauni
kankiniai, motinų įsčiose ir ankstyvame amžiuje mirę vaikai, abortų aukos. Jie
yra tarsi maži rakteliai, atrakinantys savo tėvų širdis Dievo meilei. Neretai
jie išmeldžia savo tėvų atsivertimą. Taip nutiko ir diakonui Martijaliui, kuris
atsivertė po didelės tragedijos šeimoje – jo sūnėno mirties.
Negimusių kūdikių auka gali padėti
tėvams susitaikyti su Dievu, išlaisvinančiu juos nuo prisirišimo prie kaltės už
tai, kad pasirinko abortą, ir grąžinančiu širdims ramybę.
„Ypač jūsų, kurie esate silpni,
prašome, kad taptumėte Bažnyčios ir žmonijos stiprybės šaltiniu. Tegul baisioje
gėrio ir blogio jėgų kovoje, kurią matome šiandieniame pasaulyje, jūsų kančia,
suvienyta su Kristaus Kryžiumi, bus pergalinga!“ (Šv. Jonas Paulius II)
Viena moteris, augusi katalikiškoje
šeimoje, pastojo ne santuokoje. Bijodama gėdos, kurią užtrauks savo šeimai, ji
nusprendė pasidaryti abortą, kuris labai paveikė jos fizinę, psichologinę ir
dvasinę būklę. Nors ši moteris priėmė Atgailos sakramentą, vis dėlto daugybę
metų negalėjo sau atleisti už šį veiksmą, atskyrusį ją nuo Dievo ir žmonių
meilės. Vieną naktį Viešpats atsiuntė jai sapną, kuri ji apibūdino tokiais
žodžiais: „Viešpats sapne parodė mano pirmagimį. Gražuolis mano berniukas sakė:
„Mamyte, ateik, mamyte, ateik“. Tai išlaisvino mane nuo kaltintojo gniaužtų ir
geluonies. Tik tada padedant Dievui ėmiau siekti to, kas atrodė neįmanoma –
atleisti sau. Supratau, kad tai Dievo malonė, ir jaučiau Jo stiprybę. Nuo tada
prasidėjo mano tikrasis atsivertimas. Nuolankiai galėjau visiškai sau atleisti,
nes žinojau, kad Dievas gali išgydyti gilias mano žaizdas ir leisti subręsti
šio skausmo vaisiams – atgailai ir meilei… Dabar aš dirbu su moterimis ir
sutuoktiniais, kurie patiria panašių problemų“.
Tėvai, kenčiantys dėl vaiko
netekties, taip pat turi vietą Neregimajame vienuolyne, kaip ir tie, kurie buvo
sužaloti neteisingo sprendimo atimti kito gyvybę. Bažnyčios maldų dėka jie taip
pat gali aukoti savo skausmą už pasaulio išgelbėjimą.
Pagalbininkai
Neregimajame Jono Pauliaus II
vienuolyne sielos gali mylėti abipuse meile. Sergantys jo nariai būna patikimi
kelionės draugų globai. Jie gyvena sakramentinį gyvenimą ir yra kunigo paskirti
šiai užduočiai, kad būtų įkurtas Neregimasis vienuolynas parapijoje. Tokiai
misijai pagalbininkai yra rengiami. Jų užduotis – stiprinti kenčiančių ir
kalinių dvasią; drąsinti juos būti atkaklius; pranešti Neregimojo vienuolyno
maldos intencijas, kurias įtraukiami Bažnyčios, vyskupijos ir parapijos
reikalai; skaityti jiems (jei neskaito patys arba yra gilioje komoje)
pasiaukojimo maldą; nuolat už juos melstis ir atnešti Eucharistiją tiems, kurie
yra priimti į Neregimąjį vienuolyną (tais atvejais, kai dėl tam tikrų
priežasčių to negali padaryti kunigas). Kelionės draugai yra ligonių
misionieriai. užduotis drauge yra turėti sąrašą visų tos parapijos ligonių, kad
ir kur jie būtų slaugos namuose, ligoninėse, kalėjimuose ar namuose. Kelionės
draugai platina Jėzaus kvietimą aukoti savo kentėjimus ir taip įsitraukti į Jo
išgelbėjimo darbą. Taip pat jie ruošia šiuos žmones asmeniniam pasiaukojimui
Jėzui Kristui Neregimajame vienuolyne. Dažnai šie pagalbininkai lydi ligonius
paskutinėmis žemiškosios gyvenimo kelionės akimirkomis. Ruošdami juos šventai
numirti, su didele užuojauta ir taktu praneša apie tikrąją sveikatos būklę ir
parengia juos priimti sakramentus. Šventieji sakramentai suteikia mirštančiajam
tvirtumo ir proto ramybės, įgalina atkakliai ir ištvermingai save aukoti iki
pat pabaigos. Šią akimirką, kuri lemia amžinąjį likimą, labai svarbu vengti
klaidingų atsakymų, apgaunančių mirštantįjį, ir nedelsti drąsinti atlikti
sakramentinę išpažintį, priimti šv. Komuniją ir Ligonio patepimą.
Kaip prisijungti prie Neregimojo vienuolyno?
Tie, kurie nori pasiaukoti Jėzui
Neregimajame vienuolyne ir tapti jo dešiniosios kolonos dalimi (įskaitant
ligonius, slaugomus dėl amžiaus, ligos ar negalios, ir kalinius), savo
kentėjimuose turi palaikyti artimą ryšį su Jėzumi per sakramentinį gyvenimą.
Dažnas šventųjų sakramentų priėmimas – tai kelias į ramybę, kurią Jėzus nori
suteikti. Kol gali, žmogus yra raginamas priimti šv. Komuniją bent kartą per
savaitę. Jis aukoja save kaip gyvąją ostiją, kalbėdamas Kenčiančiųjų
pasiaukojimo maldą (ji yra kasdienė Neregimojo vienuolyno narių malda). Nors
tai galima atlikti ir asmeniškai, rekomenduojama tam pasirinkti kokią nors
oficialią iškilmę. Geriausia, kad pasiaukojantysis tai padaryti per šv. Mišias,
kunigo aukojamas jo kambaryje. Svarbu, kad ateitų ir pagalbininkas bei kiti
liudininkai. Jei ligonis negali kalbėti, šią maldą už jį turi kalbėti
pagalbininkas. Šv. Mišių pabaigoje, po palaiminimo, pasiaukojimas įamžinamas
nuotrauka, kuri įdedama pasiaukojusiųjų Jėzui Kristui per tarnystę Neregimajame
vienuolyne į parapijos žurnalą.
Parapijos lobis
Pašaukimas į Neregimąjį vienuolyną
yra didelis lobis tiems, kurie į jį įstojo ir drauge su Kristumi dalyvauja kaip
tarpininkai atpirkimo misijoje, išmelsdami savo parapijai daugybę malonių. Į šį
užtarimą jungiasi ir skaistykloje esančios sielos, kurioms gyvieji Neregimojo
vienuolyno nariai prašo Dievo gailestingumo.
Vienuolyno nariai gali aukoti savo
maldas ir kentėjimus, pavyzdžiui, už kokios nors parapijos jaunimą; už
sakramentams vaikus ruošiančius katechetus; už evangelizacinį darbą parapijoje;
už joje tarnaujančius kunigus; už pasiklydusias sielas; už krizę patiriančias
šeimas. Jonas Paulius II pažymėjo: „Kristaus Kūne, kuris be perstojo gimsta iš
Atpirkėjo kryžiaus, būtent persmelktas Kristaus aukos dvasia kentėjimas yra
nepakeičiamas tarpininkas ir autorius tų gėrybių, kurios būtinos pasauliui
išganyti“ (SD, 27). Diakonas Martijalis prašo Neregimojo vienuolyno užtarimo
maldos už sužadėtinių pasiruošimą santuokai ir tėvų pasiruošimą vaiko krikštui.
Pradėdamas apeigas, jis primena priėmusiems šį sakramentą, kad būtent šią
akimirką yra žmonių, su didele meile aukojančių save už juos. Jis ragina
aplankyti šiuos žmones ir jiems padėkoti. Tokiais paprastais būdais statome
Neregimąjį vienuolyną ir meilės civilizaciją. Mes visi esame pašaukti tai
daryti.
Žurnalo Mylėkite viens kitą atsakas
Kristus mums sako: „Kiek kartų tai
padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Kaip atpažįstame šiuos žodžius savo gyvenime? Galbūt šalia mūsų gyvena visų
užmirštas kaimynas, maldaujantis Dievą mirties, nes nemato savo kančios
prasmės. Būdami abejingi, praleidžiame progą padėti jam atsiversti. „Kaskart,
kai taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“ (Mt 25, 45).
Būtent šiuos žodžius Kristus taria mums šiandien. O į jus, brangūs
kenčiantieji, kreipiamės šventojo Jono Pauliaus II žodžiais: „Prašome pagalbos
ir visų jūsų, kurie kenčiate. Ypač jūsų, kurie esate silpni, prašome, kad
taptumėte Bažnyčios ir žmonijos stiprybės šaltiniu. Tegul baisioje gėrio ir
blogio jėgų kovoje, kurią matome šiandieniame pasaulyje, jūsų kančia, suvienyta
su Kristaus Kryžiumi, bus pergalinga!“ (SD, 31).
Kenčiančiųjų pasiaukojimo malda
Viešpatie Jėzau Kristau! Meile,
užuojauta ir gailestingumu deganti Širdie!
Aš aukoju Tau save tokį(-ią), koks(-ia) esu.
Aukoju Tau visa, ką turiu, visą savo gyvenimą vienybėje su Neregimojo
vienuolyno broliais ir seserimis.
Su meile aukoju Tau visus savo dabartinius ir būsimus kentėjimus.
Padėk man dar labiau Tave pamilti. Net jei mano liežuvis ir kūnas negalės Tau
išreikšti šios meilės, tai mano širdis tai kartoja tiek kartų, kiek įkvėps mano
krūtinė…
Padėk man nuolankiai priimti kiekvieną savo dabartinio gyvenimo akimirką tokią,
kokia ji yra.
Tegul mano gyvenimas per jam iš meilės sakomą „taip“ būna sujungtas su gyvąja
Tavo Širdies versme, užliejančia viso pasaulio šeimas.
Taip pat prašau, kad Tu savo malone remtum visus, kurie turi sunkią užduotį
mane lankyti ir teikti pagalbą.
O tu, Mergele Marija, mūsų Motina, kuri esi su mumis per visas piligrimystės
žemėje dienas, padėk man žengti per Amžinybės slenkstį, kad patirčiau širdies
ramybę. Būk Dangaus Vartais visoms šeimoms, už kurias aukoju savo gyvenimą.
Amen.
Pagal Martijalio Kodiu knygą
„Neregimasis Jono Pauliaus II vienuolynas” parengė Malgožata Rodomska