vasario 28, 2014

Apie dvasinę sausrą

Daugiau kaip savaitę laiko išgyvenau man neįprastą dvasinę būklę. Tikriausiai ją reikėtų pavadinti dvasine sausra ar net dvasiniu pritemimu. 
 
Nebuvo nei puolimų, nei kovos, bet vien apatija, nenoras nieko daryti, negalėjimas susikaupti net maldoje, betikslis klaidžiojimas mintimis ir blaškymasis, abejingumo jausmas viskam.  Manau, kad Dievas man leido tai patirti todėl, kad suvokčiau, jog bet kuri kančia, kova geriau už išgyventą dvasinę būseną, nes jose jauti judėjimą, dinamiką, permainą, patiri pergales skonį, kad ir pralaimėjimas, verčia susimąstyti, ieškoti išeičių, tobulėti.
 
Manau, kad  mano išgyventoje būsenoje,   nenusiskinsi žiedų, nesubrandinsi vaisių -  reikia išlaukti, išgyventi. Stengiausi nieko nekeisti: kaip meldžiausi, taip ir melstis, kaip lankiau Šv. Mišias taip ir lankyti, skaityti,  dirbti ir viską aukoti Viešpačiui už sielų atsivertimą, skaistyklos vėles. 
 
Ačiū Dievui, vieną akimirką staiga viskas pasikeitė į puolimo ir kovos būklę ir tai buvo, nežiūrint situacijos nemalonumo, malonės būsena, nes viskas pajudėjo. Suvokiau, be judėjimo nėra progreso. Supratau,  reikia džiaugtis kiekviena būsena ir dėkoti Dievui, nes tai veda į patirtis, atskyrimus.  Kiekvieną jų išnaudoti Dievo karalystės kūrimui ir plėtimui.
 
Ačiū Tau, Viešpatie, už viską, ką leidi man išgyventi. Tebus tai didesnei Tavo garbei ir šlovei.

vasario 13, 2014

Dievas žino kiekvieną mano žingsnį

Noriu pasidalinti paprasta istorija.
 
Sumaniau pasidaryti apyrankę - rožinį, kad visuomet jis būtų su manimi ir aš galėčiau melstis bet kada ir bet kur.
 
Nusipirkau 10 didelių ir 10 mažų karoliukų. Suvėriau visus ir paskutinis mažas karoliukas nukrito. Pasiėmiau žibintuvėlį ir, eidama keliais, apieškojau kiekvieną grindų lopinėlį. Karoliuko nebuvo.
 
Bet už rašomojo stalo kojos radau nedidelį kryželį, kuris buvo nukritęs, kažkam sulaužius rožinį - žiedą. Kryželį pasiėmiau, padariau skylutę ir įvėriau vietoj mažojo karoliuko. Jis labai tiko ir tapo maldos atskaitos tašku.
 
Buvo smalsu, kur dingo karoliukas. Negalėjo prasmegti. Paklausiau Viešpaties, ar Jis norėjo, kad atrasčiau kryželį ir jį panaudočiau. Jeigu taip, paprašiau parodyti, kur dingo karoliukas. Vos tik pamąsčiau apie tai, jį iš karto ir atradau. Karoliukas gražiai gulėjo žemiau rašomojo stalo viršaus ant lentynėlės.
 
Supratau - Dievas žino kiekvieną mano žingsnį. Šlovė Viešpačiui.
 
Įrašo autorė - Irena.

vasario 06, 2014

Gėrio ir blogio kova


Prieš keletą dienų staiga, netikėtai iš ramybės oazės buvau išmesta į dykumą. Užpuolė pykčio, susierzinimo, kritikos, neapykantos, teisimo, apkalbų, vertinimo piktosios dvasios.
 
Prieš 3 dienas buvau išpažinties. Išmečiau iš savo širdies panašias dvasias, kurios nerado geresnės vietos, šiltai įsitaisiusios gyveno manyje ir nusprendė sugrįžti.
 
Puolimas buvo stiprus. Dykuma svilino savo kaitra, kaip pragaras. Įkyriai lindo blogos mintys, noras kam nors išsakyti, išlieti pyktį, nuteisti, apkaltinti. Mano vidus grūmėsi. Blogai miegojau. Išvardintos dvasios buvo šalia, lindo, brovėsi į širdį.
 
Prisiminiau Jėzaus gundymą dykumoje. Pradėjau šauktis Viešpaties pagalbos, klausti, prašyti supratimo, suvokimo Dvasios. Jos netruko ateiti. Supratau - esu išvesta į dykumą, turiu grumtis su piktuoju. Kas ką įveiks. Ar aš pyksiu, keiksiu, smerksiu, teisiu, apkalbėsiu? Tuomet atidarysiu širdies duris ir įsileisiu tas dvasias. Nusprendžiau - man reikalinga Dievo pagalba. Aš kartu su Jėzumi.
 
Prisiglaudžiau prie Jo širdies, išsakiau, kas man negerai, nutilau savyje, atleidau ir palaiminau tuos žmones, per kuriuos buvau išmesta į dykumą ir patyriau didžiulį gundymą.
Po maldos viskas nurimo. Grįžau į ramybės oazę. Kova laimėta. Šiandien jie vietos manyje negavo, mano širdis buvo atidaryta Viešpačiui. Tai buvo Jėzaus ir piktojo kova.
 
 
 
Įrašo autorė Irena.