Paskutinė stotelė

Dievas man priminė, kad kiekvieną dieną, kas minutę turiu būti pasiruošusi išeiti, palikti šį pasaulį ir visą, ką turiu, kuo naudojuosi, kuo gyvenu. Jis yra pasakęs, kad nežinote nei dienos, nei valandos. Tai parodė man vakar vakare. Labai skaudėjo galvą. Pradėjo plaukti mintys, o jeigu tai - priešinsultinė būklė?  Jeigu naktį įvyks insultas ir aš nebegalėsiu kalbėti, judėti, nieko pasakyti, padaryti? Kas tuomet? Ar esu pasiruošusi? Ar esu viską sutvarkiusi? Ar neturiu sunkios nuodėmės? Apėmė baimė: tikrai nepasiruošusi ir  reikalai nesutvarkyti, ir sieloje visko yra. Kas bus, jei dabar išeisiu? Tai privertė mane susimąstyti.

 Ir štai mano mintys:

Mirtis man ne naujiena, tačiau, atrodo, skirta kitam,

dar ne man, dar toli, dar ne čia.

Bet Dievas leido paliesti mano  mintis ir jausmus jos ranka,

Suprasti - ji gali būti šalia, čia pat, atėjusi manęs.

Galiu nepakilti, kai išauš diena, kas tada?

Nepasiruošusi siela, nei kūnas ir  nei dvasia.

Nesutvarkyti reikalai, atidėti darbai dienai kitai.

O dažnai jos nebėra...

Lieka nugairinti sielos laukai, nenudirbti darbai...

Nuo šiandien - viskam pasiruošti,

Ypač savoj širdyje, apvalyti sielą išpažintimi,

Sąžinės sąskaita, malda ir auka.

Dievui pavesti, atiduoti save,

Nebijoti, tikėti ir pasitikėti Jo globa.

Dievui padėkoti už viską savam kelyje.

Kiekvienas vakaras, naktis  tebus repeticija manoje širdyje.

Pasiruošimas išeiti pas Tave,

Išmokti viską atiduoti Tau, ką man davei gyvenimo šio kelyje.

Juk greitai gali būt paskutinė stotelė, gali paprašyti išlipti mane.

Su kuo aš išeisiu? Kas pasitiks mane?

Dieve, padėk man pasiruošti, sugrįžti pas Tave.

 

Įrašo autorė - Irena

Jėga - vienybėje

Beveik savaitę laiko kasdien ir ištisą dieną į galvą „lindo“ įkyrios mintys: tas tą pasakė, anas – aną. Tas taip įžeidė, kitas kitaip. Ir tai nedavė ramybės. Mintyse iškildavo išgyventos nemalonios situacijos, išgirsti užgaunantys žodžiai. Nesupratau kodėl, nes tuo metu tam nebuvo jokio pagrindo. Neaišku buvo, kur tai veda, kas iš to išeis.

 

Dievas turėjo savų planų. Po savaitės, netikėtai, savaime pradėjo plaukti kitos mintys: „Jėga –  vienybėje ir bendrystėje, todėl piktasis stengiasi išardyti žmonių bendrystę. Jis yra pasakęs: „ skaldyk ir valdyk.“.  Kita mintis: „Neleisk piktam suardyti to,  ką Dievas sukūrė. Tai Jis surinko jus į šeimą, katalikišką bendruomenę, broliją ir t.t.“.  „Piktasis lenda prie visų, tik prie vienų lengviau prieina, prie kitų sunkiau. Jis ardo žmonių bendrystę ir vienybę, skaldo, sukelia nesutarimus, tik tu  to  dabar nesupranti“. „Kitą primk tokį, koks jis yra: su visais jo trūkumais. Ne tavo jėgoms jį pakeisti, žmogui tai neduota. Gal jis toks turi būti, kas žino Viešpaties mintį?“. „Dėkoti Dievui už viską: vyrą, žmoną, brolį, sesę, katalikišką bendruomenę ir t.t., už tai, kad Dievas pakvietė tave būti tuo kuo esi būtent toje bendruomenėje, šeimoje, giminėje. Nieko nėra atsitiktinio, viskam yra Viešpaties planas“.

 

Dievas leido prisiminti išgyventas neigiamas situacijas, išgirstus nemalonius žodžius, kad geriau suvokčiau, jog  būtina bendrystė su kitais, kad be kitų  esu silpna, viena, tik su man vienai skirtais talentais, dovanomis, bei trūkumais. Mane vieną  piktasis lengviau nusivilios. Kai mūsų daugiau – talentų daugiau, malda galingesnė ir Dievas ateina ten, kur du ar trys Jo vardu ir Jis kartu, velnias negali nieko padaryti.  Galinga ta bendruomenė, šeima, giminė, brolija, kurioje yra vienybė, meilė , nuolankumas ir visi žiūri bendrų reikalų.

 

Po šių minčių atėjo ramybė. Dingo įkyrios, varginusios  mintys. Viskas įvyko savaime be mano pastangų ir norų. Supratau, kad tomis mintimis turiu pasidalinti su kitais.

 

Tegul visur bus Dievo valia mūsų gyvenime. Jis viską žino, o man lieka tik pasitikėti, melstis ir už viską dėkoti.

 

 

 

Įrašo autorė - Irena.