lapkričio 18, 2013

Dievas keičia mane

Stebiu savo tikėjimo kelionę, kuri intensyviai tęsiasi apie 20 metų. Iki tol mano tikėjimas buvo labai menkas. Greičiau - tik kaip supratimas, kad kažkas tikrai yra. Net supratimo galbūt nebuvo, kad reikia kasdien melstis, kad malda - tai pokalbis su Dievu, kad reikia sekmadieniais lankyti bažnyčią. Nežiūrint to, Dievas labai švelniai ir gražiai mane vedė. Nėjau tiesiai, bet klystkeliais, ieškodama. Viešpats buvo kantrus, ačiū Jam.
 
 Šiandien žiūriu į save ir matau pasikeitimus, visiškai kitą supratimo lygį. Dabar mano gyvenimo tikslas – Dievas, išmokti mylėti Jį ir artimą, sekti Jėzaus mokymu, gyventi Evangelija. Šiandien nebegaliu praleisti nė dienos be maldos, Šv. Rašto, jei išeina – Šv. Mišių aukos.
 
Tačiau, labiausiai pasikeitė mano mąstymas ir supratimas apie elgesį, darbus, atsakomybę. Anksčiau, esant menkiausiai galimybei stengiausi pabėgti iš darbo, dabar – nebegaliu, nes Dievas viską mato ir žino. Aš vagiu laiką iš įstaigos ir žmonių. Galėdavau parsinešti iš darbo ko reikia – buvo visų nuosavybė, dabar negaliu – vagiu. Anksčiau galėjau „prastumti“ dieną, svarbu buvo niekur neužkliūti, šiandieną - stengiuosi dirbi kuo sąžiningiau ir geriau, nes dirbu ne žmonėms, bet Dievui.
 
Mylėjau tuos, kurie mane myli, o įžeidę, įskaudinę buvo priešai. Šiandieną priešai tapo sielomis už kurias privalau melstis, bandau suprasti, kodėl įvyko viena ar kita situacija, koks mano vaidmuo joje ir ko Dievas tikisi iš manęs? Privalau atleisti skriaudėjui, melstis už tą žmogų, nes  Dievas moko mylėti priešus, atleisti, melstis, neteisti.
 
Jėzus mirė už mus visus ir nori, kad aš padėčiau kitam pasiekti išganymą ir amžiną laimę, todėl ir privalau melstis už juos.
 Anksčiau gyvenau dėl savęs ir artimųjų, šiandien mąstau, ką galiu padaryti, kad pasaulis būtų gražesnis, geresnis? Darbeliu ar malda? Dėkoju Dievui ir meldžiu, kad Jis ir toliau keistų mane.
 
 
 
Įrašo autorė - Irena.

lapkričio 04, 2013

Mirties prasmę ir reikšmę apmąstant


Vėlinės man primena ne tik mūsų išėjusius brangius žmones, bet ir tai, kad mes laikini šioje žemėje, nežiūrint amžiaus ir padėties. Ateis diena, kai kiekvienam iš mūsų reikės papildyti mirusiųjų gretas. 

Šiandien susimąstau - ar aš bijau jos - mirties? Ką man reiškia asmeninė mirtis? Ar aš tam pasiruošusi? Manau, apie tai mąsto ir kiti. 

Kai kas,  bandydamas  padrąsinti save, sugalvojo "heloviną". Kiti - veja plaukiančias apie mirtį mintis. Tačiau problema, t.y. mirtis lieka neišvengiama ir nuolat artėjanti.

Buvo laikas – ir aš bijojau, šiandien – ne. Laikas bėga ir atneša naujus vandenis ir naują supratimą. Suprantu - tai svarbus momentas ir reikia jam pasiruošti.  Kad mirtis nebūtų netikėta,  kad neužkluptų netyčia - būtina apmąstyti ją, bandyti suvokti, kas laukia, ką ji reiškia. 

Klausiu sielos ir plaukia mintys:

 Nereikia paverst helovinu dienos.
 Nereikia atitraukti savo sielos nuo išėjimo valandos.
Reikia apmąstyti kelius, takelius savo sielos.
Ką Dievas pasakys, kai ji Jo akivaizdon stos.
Nereikia bėgti nuo minties šitos, geriau sustoti,
  Ne kartą apžvelgti kelius savo sielos.
Nereikia bijoti mirties savos.
Reikia Dievą tikėti, ieškoti Jo šviesos ir pagalbos šventos.
Helovinas neapsaugos nuo mirties savos.
Helovinas nesuteiks jums drąsos.
Reikia ieškoti Jėzaus ir Marijos rankos šventos,
Įsikibus į jas, keliauti pas Juos.
Nereikia bijoti mirties savos.

Reikia tikėti Dievo gailestingumu ir nemirtingumu sielos.


Įrašo autorė - Irena.