kovo 28, 2013

Maldos galia, nuginkluojanti piktąjį priešą

 
 
Praėjusią savaitę Dievas suteikė malonę pajusti, ką reiškia malda už kitą asmenį, ypač supykus ant jo.
 
Buvau įžeista, patyriau skriaudą, nuoskaudą. Pajutau tokią dvasinę būklę, kad norėjosi keršyti, kilo pyktis, nenoras bendrauti. Man nežinant, už mane meldėsi kitas žmogus. Jaučiau - viskas many pradėjo keistis tą minutę - mano jausmai ir mintys.
 
Mane įžeidusio žmogaus suvokimas ir priėmimas pasisuko  180 laipsnių kampu, į priešingą pusę: pajutau gailestį, meilę, norą atleisti, padėti. Praėjus 2 - 3 valandom siela vėl grįžo į pradinę - neapykantos - būklę. Po kurio laiko, jaučiu, jausmai vėl sukasi į tą būklę, kurią iššaukė kito malda.Tai tęsėsi keletą dienų. Galiausiai paaiškėjo, jog tuo metu ir vėl buvo meldžiamasi už mane.
 
Ši situacija asocijavosi su tuo kad, kol Mozė laikė iškėlęs lazdą, izraelitai laimėdavo mūšį, kai tik pavargdavo ir nuleisdavo rankas, pergalė būdavo priešo rankose. Po tokios patirties atsirado noras melstis už visus, kuriuos jaučiausi įskaudinusi. Tai buvo nuostabus maldos veikimo įrodymas.
 
Po kurio laiko, susiklosčius priešingai situacijai, kuomet nesusivaldžiau, įžeidžiau kitą žmogų, kai, pokalbio metu, net nepamąsčiau, ką sakau, pasijutau blogai. Meldžiausi, viską atidaviau Viešpačiui.
 
Išgyvenusi tas patirtis, mąsčiau, kas vyksta?
 
Suvokiau - aš sudaryta iš dviejų pradų. Dievas sukūrė mane, davė sielą - gerąjį pradą. Gimtoji nuodėmė atvėrė vartus į mane piktąjam. Žmogui meldžiantis prabyla Dievas - meilė, keičianti mano mintis, jausmus, norus, požiūrį, ir blogis išvaromas.
 
Įžeidžiu – atveriu dar plačiau vartus velniui, prisipildydama pykčio, neapykantos, nepasitenkinimo, noro keršyti...
 
Aiškiai suprantu - reikia budėti, neskubėti, pagalvoti, ką ruošiuosi sakyti, daryti. Reikia neįsileisti, bet išvyti piktąjį iš savo širdies, neleisti jam užvaldyti jos. Jei nepavyko atsilaikyti, atsiprašyti, melstis už tą, kurį įskaudinau, išlaisvinti save ir kitą iš blogio vergijos.
 
Didžioji savaitė
 
Jėzaus suimamas, kankinamas ir miršta todėl, kad Judas Iskarijotas įsileido velnią į širdį. Ar aš noriu, kad mano artimas kentėtų ir  mirtų, o manyje šeimininkautų velnias? Nenoriu nei artimo nukryžiuoti, nei tapti dar vienu Judu Iskarijotu savo Dievui...


Įrašo autorė - Irena.

kovo 13, 2013

Pranešimas iš dangaus: sielos eina į pražūtį


 
Pasaulis eina į pražūtį,
Žemę gaubia tamsa.
Velnias sielas apkabinęs,
Laiko savam glėbyje.
Apako, apkurto Dievo tauta...

Šiandien tokia realybė: nebėra tikėjimo, pasaulis skendi nuodėmės liūne, o mirę eina į amžiną pražūtį.
 
Kaip įtikinti netikinčius? Kaip išgelbėti sielas?
 
Tai problema ne tik mums, bet ir Dievui. Jis taip pat mąsto, kaip padėti Žemės gyventojams ir siunčia savo išrinktus pasiuntinius, kad šie perduotų žinią žmonėms. Dievas išties yra. Žmogaus siela nemirtinga. Velnias realus.
 
Stabtelkime, susimąstykime, kur einame ir kokiu keliu. Jei mes esame su Dievu, mums niekas negali būti baisu ar per sunku: nei ligos, nei įvairios kitos kančios. Dievas mus taip stiprina, leidžia mums pasijusti silpnais, kad atrastume Jį, kad kreiptume savo dėmesį į Jį, o ne į save.
 
Tebus išgelbėtos visos sielos!
 
Labai patiko filmas "ПОСЛАНИЕ с НЕБЕС - ОЧЕНЬ МАЛО ВРЕМЕНИ у НАС ОСТАЛОСЬ!!!" ir siūlau visiems pažiūrėti. Jame moteris pasakoja savo "kelionės" iš čia į anapus patirtį bei išgyvenimus. Perduoda dangaus mums visiems siunčiamą žinią.
 
 
 
 

kovo 04, 2013

Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta


Praėjo dvi gavėnios savaitės ir suvokiau: Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta...

Mano tikslas – dangus.

 Tai mano šios gavėnios dykumos apmąstymai.

Neatsigėriu Dievo vedimu. Koks jis nuostabus. Šios mintys gavo pradžią bažnyčioje.  Einant kryžiaus kelią, prisiminiau seniai išgyventą nuoskaudą ir mane sužeidusį žmogų. Tiek kartų bandžiau atleisti, atlikau išpažintį ir nustebau, kad širdyje nėra vietos tam žmogui, negaliu jo mylėti ir priimti taip, lyg nieko nebūtų buvę. Suvokiau - negerai, kad taip jaučiu, bet jaučiu ir nieko negaliu padaryti. Kalbu Viešpačiui, meldžiu patarimo, pagalbos:

Kaip šmėklos kyla vaizdai iš praeities;
Patirtos skriaudos, skausmas širdies.
Kyla mintys įkyrios, kaip musės lenda link mano širdies.
Kas buvo, ką jautė, ką darė, ką sakė -
Mintys juodos nakties.
Dievas liepė atleisti, netraukti sielos link nuodėmės.
Bandau nugalėti save savo valia -
Blogai negalvoti, nekeršyti.
Deja, negeriau man nuo to sieloje:
Niūrios mintys, vaizdai vis grįžta manyje...
Kaip pamiršti, atleisti, išbraukt  širdyje?
Neradau recepto niekur, deja...
Tik žinau - reikia atleisti, bet netenkina šitai mane.
Noriu taip atleisti, kad užsidegtų meilė manyje,
Gailestis sielai įžeidusiai giliai širdyje.
Kaip šitaip atleisti?
Padėk, Jėzau, prašau aš tave,
Savo krauju uždeginki žaizdą manoj širdyje,
Išgydyki ją, panaikinki, lyg nieko nebuvę,
Meldžiu aš tave.
Aš noriu į dangų, o ne degti dėl to pragare.
Tebus mano siela laisva, meldžiu aš tave.
Amen.

 
Tuoj pat nepalengvėjo, bet vėl atsakymas atėjo per J. Burkaus knygą „Arti tikslo“. Žodžiai - „kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta“ - labai palietė. Nenoriu į pragarą, noriu į dangų. Apėmė ramybė. Atleidžiu, kad ir man mano nuodėmės būtų atleistos. Tokia nuostata  pradedu trečią gavėnios savaitę. Prašau Viešpaties pagalbos ir vedimo.

Įrašo autorė - Irena.