lapkričio 24, 2012

Pasaulis pagal energijos tvermės dėsnį


Kadangi  esu inžinerinio išsilavinimo, kartais į tikėjimo dalykus žvelgiu pro kitokią - techninio mąstymo prizmę. Vakar pietaudamas susimąsčiau apie energijos tvermės dėsnį, kuris sako, kad:
 
visas energijos kiekis izoliuotoje fizikinėje sistemoje išlieka pastovus, tačiau energijos formos gali kisti.

Plačiau šį dėsnį nusako pirmas termodinamikos dėsnis. Trumpai tariant, tai reiškia, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, o vienos rūšies energija gali virsti arba būti pakeista į kitos rūšies energiją.
 
Žiūrint iš tikėjimo pusės, pirminis ir vienintelis energijos šaltinis yra Dievas. Sukūręs žmogų Jis suteikė pastarajam galimybę generuoti energiją savo minčių pagalba, kaip pavyzdys to gali būti - malda, bendravimas su Dievu jos pagalba.  

Moksliškai yra įrodyta, kad žmogus generuoja aplink save energiją, dar kitaip vadinamą aura. Kadangi mes gyvename fizikiniame pasaulyje, paremtame Dievo nustatytais dėsniais, galima būtų teigti, kad mes savo mintis galime transformuoti į tam tikros rūšies energiją ir perduoti jas neribotais atstumais, panašiai kaip yra perduodamos radijo bangos tik žymiai didesniu greičiu. 

Tačiau svarbu paminėti, kad žmogus geba generuoti ne tik teigiamą, bet ir neigiamą energiją, kas lemia ir mūsų santykius su  kitais žmonėmis, net su pačiu Dievu. Ypač didelį energijos kiekį žmogus generuoja būdamas emociškai nestabilios būklės t.y dideliame džiaugsme, arba dideliame sielvarte. 

Todėl, mielieji, raginu melstis netik tuomet kai viskas sekasi, kai esame apipilti Dievo teikiamomis malonėmis, bet ir dėkoti už suteikiamą kančią ar liūdesį. Aukokime savo maldą už konkretų dalyką ar asmenį ir patys to nepajusdami prisidėsime prie pasaulio išgydymo ar bent jau artimo savo...

lapkričio 14, 2012

Kodėl tikėti?

"Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas",- rašo šv. Morkus evangelijoje (16, 16). Šiais žodžiais Išganytojas išreiškė savo norą, kad visi tikėtų. "Be tikėjimo negali patikti Dievui. Kas artinasi prie Jo, būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina". (Hbr11, 6)

Tikėjimas ateina ir neretai yra brandinamas per religinius išgyvenimus. Kun. K. Trimakas kalba: "Tikėjimas per išgyvenimus gimsta, ypatingi religiniai išgyvenimai dažnai lemia asmens staigų atsivertimą iš netikinčiojo į tikintįjį". Stiprus, netikėtas įspūdis taip paveikia netikinčiųjų sąmonę, protą, jausmus ir valią, kad jie įsitikina Esančiojo buvimu. Tačiau tikėjimas gali ir varijuoti, vienų jis bręsta, kitų lieka tas pat, trečių nyksta, net miršta. Vystosi ir bręsta, tik tie kurie sąmoningai tiki. Mūsų tikėjimo brandumas priklauso nuo religinio išgyvenimo turinio.Turbūt esame nors kartą išgyvenę kažką stipraus kas palietė mūsų širdį...

Tačiau neretai kai kurių žmonių tikėjimas taip ir lieka pradinėje būsenoje, arba atvirkščiai nutolsta nuo Dievo ir išbraukia Jį iš savo gyvenimo. Čia pasireiškia žmogaus tamsioji pusė kuri neleidžia išeiti iš savęs, spinduliuoti gėriu kitam, rūpintis ir patarnauti... Ruemke išskaičiavo kliūtis kurios trukdo mums atpažinti Dievą bei visapusiškai pasišvęsti Jo valiai.

Kliūtys atpažinti Dievą: vienpusiškas mąstymas, aklumas simboliams, vidinis priešinimasis, išmanymo ir nepriklausomumo stoka, refleksijos stoka.

Kliūtys Dievui atsiduoti: vaikiškumo požymiai (pinasi su egoizmu, Dievas suprantamas tik asmeniniam patogumui įgyti) egoizmas, narcisizmas, idividualizmas. (Jeigu įdomu, plačiau apie tai galite paskaityti knygoje Kun. K. Trimakas "Tikint bręsti" 78-79psl.)

Tikėjimas yra žmogaus atsiliepimas į Dievo iniciatyvą. Jis prasideda įtikėjimu, Dievo pripažinimu. Toliau vystosi į atsidavimą bei pasišventimą. Tikėjimą suvokti ne protu, bet pasišvęsti valia, širdimi ir gyvenimu.

Tikėjimas yra galutinio rūpesčio būsena. Kadangi juo pripažįstama, kad yra kažkas, kas yra galutina, tai iš tikinčiojo jis reikalauja visiško atsidavimo, taip pat pažadą visišką įvykdymą.
( Paulius Tillich)

lapkričio 12, 2012

Filmas apie Šv. Antaną Paduvietį


- Norėčiau... norėčiau būti išgydytas nuo šio pasaulio blogio, kad paskui galėčiau gydyti ir kitus, - tarė vienuolis Antanas.
 - Tik Dievas gali išgydyti visus, - atsakė jam į tai kitas. 
(citata iš filmo "Antanas - Dievo karys")

Kažkodėl būtent šie žodžiai užkliuvo žiūrint filmą apie šv. Antaną Paduvietį - vieną žymiausių ir gerbiamiausių šventųjų.
Aš manau, kad Dievas mus gydo nuolat - vienus per kančią, kitus - per maldą, trečius - per jų atliekamus darbus.  

Atverkime savo širdis Dievui, apsivalykime nuo mus slegiančių nuodėmių! Priimkime visus išbandymus, kuriuos gauname. Tuomet galbūt Dievas panorės, kad taptume Jo kariais, kaip šv. Antanas Paduvietis, kuris, palikęs šio pasaulio patogumus, išėjo ieškoti Dievo.

Nuostabiausia tai, kad Dievą jis rado ne už aukštų bažnyčios sienų, ne protinguose raštuose, o paprastuose, pavargusiuose, nuodėminguose žmonėse, tokiuose kaip Tu, kaip aš, kaip mes visi..


Filmą Lietuvių kalba apie šv. Antaną Paduvietį galite pažiūrėti čia:

lapkričio 09, 2012

Vėlinės mano sieloje


Žvakelė ant mano artimojo kapo,
Šilta liepsnelė,
atverianti duris į prisiminimų šalį,
Į tai, kaip žvilgsnis artimas sušildo širdį,
Priglaudžia,  nuramina.
Kaip buvo gera, kai ranka
Galėjau liesti aš tave.
Šiandieną - tik šilta liepsnelė  man mena tas dienas.
Dabar tik mintimi, malda bendrauti aš galiu.
Šventa ugnimi susijungėme, širdies šauksmu pasikalbėjome.
Žvakelė, kapas, aš ir tu.
Ir Dievas mūsų širdyse kartu.
Prie kapo visi mes susitinkame prisiminimuose,
 Bendravime šventų širdžių.
Tikiu, kad tu – šventųjų gretose, kad
Tau ten gera - Tėvo namuose.
Tikiu maldos galia, Dievu, šventųjų bendryste -
mane tai guodžia ir ramina žvakelių jūros bangose.



Mintys prie kapo

Kiek daug sielų šios žemės keliuose,
Kiek daug jų artimųjų kapuose.
Jų kraujas šiandien šaukiasi į mus -
Išlaisvint sielų kančiose.

Kaip elgetos pakelėse, jie prašo išmaldos -
Maldų gyvųjų už juos, už jų klaidas ir nuodėmes.
Jos šaukiasi visų ir sėdi artimųjų gyvenimo pakelėse.
Su skardinėmis  maldoms, aukoms, kurios išpirktų ir atsiteistų štai už jas.

Deja - negausios jos, skatikai tenubirę, kai atmena - pasimeldžia.
Negaili išmaldos varguoliams už jų sielas artimieji žemės keliuose.

Renkasi sielos prie bendro stalo danguje su elgetų skardinėmis.
Dažnai jos tuščios:
Neatmena jų artimieji, neprisimena jų maldose.
Pavienės sielos - turtingos elgetos.
Prikrauta daug: Šv. Mišių, išmaldų, maldų už mirusius savus.

Dažnai jų vakarienė - skurdi. Lėkštė tuščia... vien liūdesys gilus jų širdyse.
Nesimeldžia jų artimieji, nors viską jiems paliko, dėl jų gyveno žemės keliuose.
Jie šiandien alksta danguje.

Brangieji, atminkite, kad mirę artimieji alkani yra,
kad jie maitinasi malda, Šventa Mišių auka
ir išmalda varguoliams intencija šventa.
Atminkim juos ne tik per Vėlines, bet nuolat savo maldose.


Įrašo autorė - Irena.

lapkričio 02, 2012

Ar bus pasaulio pabaiga?


Tenka girdėti, kad kai kurie žmonės yra panikoje: artėja pasaulio pabaiga, gyvena daugiabutyje, neturi net sodo namelio, kur reikės slėptis, kaip ją išgyventi? Tokiems norėtųsi pasakyti – nelaukite, nesulauksite. Ne žmogaus valioje žinoti ir atspėti, ką Dievas yra nusprendęs. Ne žmogus yra Visatos šeimininkas ir kūrėjas, bet vienas Dievas. Jam vieninteliam žinoma data ir laikas.

Visi žinome, kiek  žmonijos istorijoje yra aprašyta “pranašų”, bandžiusių nuspėti pasaulio pabaigos datą. Visi patyrė pralaimėjimą, kad ir akivaizdžiausiai “įrodė” pabaigos datą, bet Dievas tik juokėsi. Šiandien mums brukama dar viena “neginčytina tiesa” apie tai, kad jau šiais metais mūsų laukia dar viena eilinė pasaulio pabaiga.

Tačiau pasaulis tikrai eina į pražūtį dėl savo elgesio, Dievo įsakymų nepaisymo. Mergėlė Marija ne kartą apie tai kalbėjo savo apreiškimuose įvairiose pasaulio vietose ir įvairiems žmonėms, įspėdama žmoniją ir prašydama pasikeisti, kad mūsų neištiktų, kokia nelaimė.

Siūlau pasižiūrėti filmuką :”Mergelės Marijos apsireiškimai XX amžiuje.“ Įsiklausyti į Dievo Motinos prašymus, keisti savo įsitikinimus ir gyventi pasitikint vien Dievu, nes viskas yra Jo valioje.