gruodžio 31, 2013

Mintys, palydint 2013 - uosius metus




Skaičiuoju metus Dievo duotus,
Peržvelgiu kelius nueitus, sumintus takus...
Kas įsirėžė širdy?
Kur įmyniau pėdas?
Ar kilau, ar smukau?
Kokią ataskaitą galiu šiandien duoti, Viešpatie, Tau?
Praėję metai nepasikartos, nesugrįš atgalios-
 Liks Dievo šventam archyve.
Niekas niekada nieko nepakeis-
Neverta man likti su šita data.
Mano siela keliaus tolyn  į ateitį,
Todėl svarbu, gerai apsvarstyti, ką mąstau ir sakau,
Kur žvelgiu, kokias pėdas įminsiu kitų širdyse,
Visatos šventoj erdvėje.
Ar meilė pražys labiau, ar Dievo vardas sužibės ryškiau...
Suteiki, Viešpatie, sparnus, duok gyvybės ir paruošk skrydžiui.
Šiandien aš tik žmogus su nuodėmių našta.
Išlaisvink  širdį, kad  pakilčiau kur šviesa ir skelbčiau
Šventą Tavo vardą.


Palaimingų 2014-ųjų Viešpaties metų. 

gruodžio 24, 2013

Dievo laukimas


       


Uždekime laužus, apšvieskime širdis.
                                                   

Šiandieną – atviras dangus.

Gims Dievas, ateis į širdis, užgims ne kaip žmogus.


Pagarbinkime Kūdikėlį Jėzų laukimu,

Paruoškime Jam sielas, pripildykime meile ir džiaugsmu.

Dangus vartus atkėlė, ateina Dievas...

Papuoškime Jam sielas maldom, aukom,

Gerumu širdies, meile žydinčiom šakom.

Įsileiskime Kūdikėlį Jėzų širdin savon.

Jis – nuodėmės naikintojas, išvalys širdis rankomis savom.

Kūčių dienos šventa paslaptis ir Šventoji laukimo naktis.

Ateis, nusileis Dievas į mūsų širdis.

Būkim kartu šventam laukime...

gruodžio 13, 2013

Meilė gali viską



Noriu pasidalinti dvasine būsena, kurią išgyvenau šią savaitę.


Mano gyvenime susiklostė situacija, kuri sukėlė visišką bejėgiškumo jausmą ir absoliučios nežinios būseną. Galvoje sukosi mintys: ką daryti? Kaip iš to išeiti? Kaip padėti kitam žmogui išbristi iš liūno? Suvokiu - aš pati nieko negaliu, net patarimo neturiu. 

Absoliutus bejėgiškumo jausmas ir visiška dvasinė tamsa. Net ne dykuma. Dykumoje per daug šviečia saulė, akina ir džiovina. Ši situacija - absoliuti sielos tamsa, nėra durų, nėra išėjimo, apgraibomis čiuopiu - aklina siena. Kas patyrė tokią būseną, supras. Kai nieko nematai, gali tik melstis, kaip moki arba kaip išeina. 

Taip ir dariau. Ir staiga užsidega fakelas. Menka liepsnelė, bet atsirado šviesa, kibirkštėlė, viltis, takelis, kur sukti. Suvokiu, šis fakelas – meilė. Prisimenu: Dievas yra meilė. Mano pareiga mylėti tą žmogų ir daryti viską, ką patars meilė ir tikėti: Meilė padarys stebuklą, jai nėra negalimų dalykų.


Įrašo autorė - Irena.

gruodžio 03, 2013

Aš kuriu pasaulį


 


Vaikštau po materialų pasaulį: dirbu, kalbu ir veikiu.
Svarbu - ką mąstau, ką kalbu ir ką darau Žemės keliuos.
Nuo to priklauso likimas ne vienos sielos.
Mes - viena pasaulio takuos.
 
Mintimis nusileidžiu į sielą.
Malda atidarau duris į Dievo pasaulį.
Išsakau Dievui savo mintis, kalbuosi, meldžiu  išminties.
Ieškau Jo valios šventos ir šviesos...
Į pasaulį ateina Šviesa, gėris, tiesa...
 
Kartais paklausau dvasios piktos:
Per bogas mintis, žodžius ir veiksmus
Atveriu duris į jo pasaulį, tampu tiltu blogiui,
ateinančian iš pragaro tamsos.
Auga, bujoja, skleidžiasi blogis pasauly...
Tame yra kaltės ir manos...
 
 
Įrašo autorė - Irena.

lapkričio 18, 2013

Dievas keičia mane

Stebiu savo tikėjimo kelionę, kuri intensyviai tęsiasi apie 20 metų. Iki tol mano tikėjimas buvo labai menkas. Greičiau - tik kaip supratimas, kad kažkas tikrai yra. Net supratimo galbūt nebuvo, kad reikia kasdien melstis, kad malda - tai pokalbis su Dievu, kad reikia sekmadieniais lankyti bažnyčią. Nežiūrint to, Dievas labai švelniai ir gražiai mane vedė. Nėjau tiesiai, bet klystkeliais, ieškodama. Viešpats buvo kantrus, ačiū Jam.
 
 Šiandien žiūriu į save ir matau pasikeitimus, visiškai kitą supratimo lygį. Dabar mano gyvenimo tikslas – Dievas, išmokti mylėti Jį ir artimą, sekti Jėzaus mokymu, gyventi Evangelija. Šiandien nebegaliu praleisti nė dienos be maldos, Šv. Rašto, jei išeina – Šv. Mišių aukos.
 
Tačiau, labiausiai pasikeitė mano mąstymas ir supratimas apie elgesį, darbus, atsakomybę. Anksčiau, esant menkiausiai galimybei stengiausi pabėgti iš darbo, dabar – nebegaliu, nes Dievas viską mato ir žino. Aš vagiu laiką iš įstaigos ir žmonių. Galėdavau parsinešti iš darbo ko reikia – buvo visų nuosavybė, dabar negaliu – vagiu. Anksčiau galėjau „prastumti“ dieną, svarbu buvo niekur neužkliūti, šiandieną - stengiuosi dirbi kuo sąžiningiau ir geriau, nes dirbu ne žmonėms, bet Dievui.
 
Mylėjau tuos, kurie mane myli, o įžeidę, įskaudinę buvo priešai. Šiandieną priešai tapo sielomis už kurias privalau melstis, bandau suprasti, kodėl įvyko viena ar kita situacija, koks mano vaidmuo joje ir ko Dievas tikisi iš manęs? Privalau atleisti skriaudėjui, melstis už tą žmogų, nes  Dievas moko mylėti priešus, atleisti, melstis, neteisti.
 
Jėzus mirė už mus visus ir nori, kad aš padėčiau kitam pasiekti išganymą ir amžiną laimę, todėl ir privalau melstis už juos.
 Anksčiau gyvenau dėl savęs ir artimųjų, šiandien mąstau, ką galiu padaryti, kad pasaulis būtų gražesnis, geresnis? Darbeliu ar malda? Dėkoju Dievui ir meldžiu, kad Jis ir toliau keistų mane.
 
 
 
Įrašo autorė - Irena.

lapkričio 04, 2013

Mirties prasmę ir reikšmę apmąstant


Vėlinės man primena ne tik mūsų išėjusius brangius žmones, bet ir tai, kad mes laikini šioje žemėje, nežiūrint amžiaus ir padėties. Ateis diena, kai kiekvienam iš mūsų reikės papildyti mirusiųjų gretas. 

Šiandien susimąstau - ar aš bijau jos - mirties? Ką man reiškia asmeninė mirtis? Ar aš tam pasiruošusi? Manau, apie tai mąsto ir kiti. 

Kai kas,  bandydamas  padrąsinti save, sugalvojo "heloviną". Kiti - veja plaukiančias apie mirtį mintis. Tačiau problema, t.y. mirtis lieka neišvengiama ir nuolat artėjanti.

Buvo laikas – ir aš bijojau, šiandien – ne. Laikas bėga ir atneša naujus vandenis ir naują supratimą. Suprantu - tai svarbus momentas ir reikia jam pasiruošti.  Kad mirtis nebūtų netikėta,  kad neužkluptų netyčia - būtina apmąstyti ją, bandyti suvokti, kas laukia, ką ji reiškia. 

Klausiu sielos ir plaukia mintys:

 Nereikia paverst helovinu dienos.
 Nereikia atitraukti savo sielos nuo išėjimo valandos.
Reikia apmąstyti kelius, takelius savo sielos.
Ką Dievas pasakys, kai ji Jo akivaizdon stos.
Nereikia bėgti nuo minties šitos, geriau sustoti,
  Ne kartą apžvelgti kelius savo sielos.
Nereikia bijoti mirties savos.
Reikia Dievą tikėti, ieškoti Jo šviesos ir pagalbos šventos.
Helovinas neapsaugos nuo mirties savos.
Helovinas nesuteiks jums drąsos.
Reikia ieškoti Jėzaus ir Marijos rankos šventos,
Įsikibus į jas, keliauti pas Juos.
Nereikia bijoti mirties savos.

Reikia tikėti Dievo gailestingumu ir nemirtingumu sielos.


Įrašo autorė - Irena.

spalio 23, 2013

Liūdna vaikučio istorija su laiminga pabaiga



Ilgai svarsčiau,  ką parašyti mūsų Pasidalinime ir jokių minčių nekildavo. Atsitiktinai perskaičiau istoriją, kuri mane palietė. Tikiuosi - ir Jums patiks. Ji moko mus visus, kad nauja gyvybė, nepaisant to, jog dar materialiai ir nėra apčiuopiama,  jau yra brangi ir svarbi bei verta GYVENTI. 

Kaip kažkas rašė: "Mažieji ateina į pasaulį, atsinešdami kvietimą gyventi: ,,Tu mane pakvietei. Aš atėjau. Ką man duosi?" Nuo tada ir prasideda auklėjimas."

- Labas... Prašau, nepadėk ragelio..         
-Ko reikia? Neturiu laiko tavo plepalams, sakyk greičiau!
- Šiandien buvau pas gydytoją...
- Ir? Ką pasakė?
- Aš nėščia. Jau 4-as mėnuo.
- Ir kuo aš tau galiu padėti? Man problemų nereikia. Atsikratyk!
- Sakė, kad jau vėlu... Ką man daryti?
- Pamiršk mano telefoną!
- Kaip tai – pamiršk? Alio... Alio!
- Telefonas yra išjungtas arba...
  Praėjo 3 mėnesiai...
- Sveikas, mažyli!
- Labas... Kas tu?
- Aš – tavo Angelas Sargas.
- O nuo ko mane saugosi? Aš juk iš čia niekur nedingsiu.
- Koks tu juokingas... Papasakok, kaip gyveni?
- Aš – gerai. O štai mama kažko dažnai verkia.
- Mielasis, neimk to taip giliai į širdį. Suaugusieji visada kuo nors nepatenkinti. Tu tiesiog daugiau miegok, kaupk jėgas – tau jų dar, oi, kaip prireiks...
- O tu matei mano mamą? Kokia ji?
- Žinoma, aš juk visada šalia! Tavo mama graži ir labai jauna!
 
Praėjo dar 3 mėnesiai.
- Ką tu dabar darysi? Atrodo, kad kažkas griebia už rankos – jau antrą stiklinę išpyliau. Taip visą degtinę išlaistysiu...
 
- Angele, tu čia?
- Žinoma.
- Šiandien mamai kažko bloga... Visą dieną verkia ir pykstasi pati su savimi.
- Nekreipk dėmesio. Ar jau pasiruošęs išvysti pasaulį?
- Taip, jau pasiruošęs, bet labai bijau... Kas, jei mane pamačiusi, mama dar labiau nusimins?
- Ką tu... Ji būtinai apsidžiaugs! Argi galima nepamilti tokio mažylio, kaip tu?
- O kaip ten? Koks pasaulis už pilvo?
- Dabar čia žiema. Aplinkui viskas balta, krinta gražios snaigės. Greitai pats viską pamatysi!
- Aš jau pasiruošęs!
- Gerai, mažyli, laukiu tavęs!
- Angele, man skauda ir baisu...
 
- Dievuliau, kaip skauda! Oi, padėkit kas nors... Ką aš viena darysiu? Padėkite, skauda...
 
Mažylis gimė labai greitai, be jokios pagalbos. Tikriausiai labai nenorėjo, kad mamai skaudėtų dar labiau.
 
Po paros, vakare, miesto pakraštyje, netoli daugiabučio:
- Sūneli, atleisk man. Dabar tokie laikai, aš tokia ne vienintelė. Kur aš su tavimi? Man visas gyvenimas prieš akis. O tau juk tas pats – užmigsi ir viskas...
- Angele, kur nuėjo mano mama?
- Nežinau... Nesijaudink, ji tuoj sugrįš.
- O kodėl tavo balsas toks? Tu verki? Prašau, paskubink mamą, man labai šalta...
- Ne, mažyli, aš neverkiu, tau tik pasirodė. Tuojau ją atvesiu. Tu tik nemiegok, garsiai verk!
- Ne, Angele, aš neverksiu. Mama pasakė, kad reikia miegoti.
 
Tuo metu artimiausiame penkiaaukštyje, viename iš butų, kalbasi vyras ir žmona:
- Nesuprantu tavęs! Kur išsiruošei? Lauke jau tamsu! Po ligoninės tapai kaip nesava. Mieloji, mes ne vieni tokie. Egzistuoja tūkstančiai nevaisingų porų. Jos visos kažkaip su tuo gyvena, susitvarko.
- Prašau, apsirenk ir eime!
- Kur?
- Nežinau! Tiesiog jaučiu, kad turiu kažkur eiti. Prašau, patikėk manim...
- Gerai, bet tai – paskutinis kartas. Daugiau paskui tave nelakstysiu.
Laiptinėje pasirodė pora. Pirmoji skubiais žingsniais žengė moteris, o vyras ėjo iš paskos.
- Mieloji, man atrodo, kad tu eini iš anksto pasirinktu maršrutu.
- Nepatikėsi, bet jausmas toks, lyg mane kas vestų už rankos.
- Tu mane gąsdini... Pažadėk, kad rytoj gulėsi lovoje ir nesikelsi, aš paskambinsiu tavo gydytojui!
- Tyliau... Girdi? Kažkas verkia!
- Taip, tiesa... Kūdikio verksmas girdėti iš tos pusės!
 
- Mažyli, verk garsiau! Tavo mama pasiklydo, bet greitai tave suras! - tarė Angelas mažyliui.
- Kur tu buvai? Aš kviečiau tave... Man labai šalta! - verkė kūdikėlis.
- Aš ieškojau mamos... Ji jau visai šalia!
 
- O, Dieve, tai tikrai vaikutis! Jis visai sušalo, greičiau namo! Mielasis, Dievas pasiuntė mums mažylį!
- Angele, mano mamos balsas pasikeitė, - pastebėjo mažylis.
- Pratinkis... Tai TIKRASIS tavo mamos balsas!                                               

spalio 14, 2013

Ar mano siela - mano draugė?



Skaitau Marijos Valtortos knygą „Taip man buvo atskleista Evangelija“.  Ji teikia kažkokią vidinę ramybę. Be to, joje randu paslėptų Dievo „perliukų“. Štai vienas iš jų, kuris labai mane palietė.

Kalba Kristus: „Jeigu jūsų siela būtų gyva, ji jums pasakytų, ar ji  yra malonėje. O jeigu ji malonėje, tai ji panaši į gėlę jūsų angelo Sargo rankose – saulės nubučiuotą gėlę, sudrėkintą Šventosios Dvasios rasa, Dvasios, kuri ją šildo ir apšviečia, pripildo dangiškos šviesos ir papuošia...Kiek daug tiesos jūs sužinotumėte iš savo sielos, jeigu mokėtumėte su ja kalbėtis, jeigu ją mylėtumėte, kadangi ji daro jus panašius į Dievą, kuris yra Dvasia, kaip ir jūsų siela yra dvasia... Kokia brangi draugė būtų jums jūsų siela, jeigu ją mylėtumėte užuot neapkentę - artimą, puikią draugę, su kuria galėtumėte pasikalbėti apie dangų...“

Susimąstau. Kaip surasti kontaktą su savo siela? Kaip ją mylėti?

Galbūt tai - buvimas tyloje, buvimas maldoje, įsiklausymas į vidinį balsą, kuris nesistengia peršaukti pasaulio šurmulio ir nelenda, kai nėra kviečiamas į bendrystę. 

O gal yra kitoks atsakymas?


Įrašo autorė - Irena.

rugsėjo 21, 2013

Niekam nebūti skausmo priežastimi



Gyvenimas mano - kryžių daugybė...
Ką paimt, ką atmest aš galiu?
Kurį apeiti, kurį pasiimti kartu?
Gyvenimas mano - nedideli kryžiai,
Bet jų daugybę regiu.
Imu kryžių vieną po kito ant savo pečių.
Kurį palikti galiu?
Nesuprantu jų prasmės,
Nesuprantu jų reikšmės,
Bet taip Tu nori, Dieve, tikiu.
Kito skausmas -  kryžius ant mano pečių.
Paimti, apeiti, kaip pasielgti turiu?

Keli metai ši nuostata gyvena mano širdyje.  Pastaruoju metu ji ypatingai liečia. Aplink regiu tiek skausmo, žmonių neatidumo, neapykantos, liejasi jų puikybės upeliai... Daugelio skausmo priežastis - žmonės vienas kitam. Augančio skausmo galybė verčia giliau susimąstyti, ką tai reiškia?  Ar aš  pati prie jo augimo neprisidedu?

Daugybę kryžių regiu: mažų, didelių, sunkių ir lengvų...
Nebūk niekam skausmu, kryžiumi ant kito pečių.
Būk angelu Žemėj geru, ramybe širdžių, Dievo vaiku, džiaugsmas sielų...
Tokią viziją šiandien regiu: būt angelu Žemėj geru.
Nebūk skausmo priežastis, bet gydantis balzamas sielų,
Prie kurio prisiglaudusi kiekviena širdis,
Pajaustų – Dieve, tai Tu.
Ne skausmas gydo sielas (jis simptomas, kad kažkas negerai)
Gydo šiluma, jos meilės Dieviškas balzamas.
Ateik kenčianti širdie, apkabins tave mano ranka
Ir tau bus gera.
Nesvarbu, kad siaučia aplinkui audra, mes dviese stebėsime ją
Ir tau bus gera.
Viešpaties šventosios meilės apsupta pajus siela - kažkas rūpinasi ja,
Kažkam su ja gera..

Viešpatie, Tu mus visus pašaukei darbuotis dėl Dievo karalystės ir davei įvairius talentus. Jei Tu man davei  supratimą, nebūti kitam skausmo priežastimi, padėk man šį talentą paleisti į apyvartą, mažinti žemėje skausmą ir dar daugiau sielų laimėti Tavo garbei. Tu, Jėzau, pasakei: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams...“. Aš noriu  būti tuo gydytoju.
 
 

rugsėjo 05, 2013

Kai kito problema tampa mano problema

Palietė vienas įvykis ir privertė susimąstyti. Papasakoja žmogus man savo problemą, gyvenimo situaciją, klausia patarimo. Negaliu mandagiai išklausyti, abejingai paguosti ir sau pasakyti, kad tai ne mano reikalas, ne mana problema. Pasakotojas perkelia savo problemą  ant manęs, dabar ji tarsi ir mano, nes sąžinė neleidžia pamiršti. Iškyla klausimas, ką man su šita žinia daryti? Juk, jeigu ta žinia iki manęs atėjo, tai nėra šiaip sau atsitiktinumas, man atrodo, kad Dievas laukia mano sprendimų, ką aš darysiu, kaip pasielgsiu. Klausiu savo vidinio balso, stengiuosi išgirsti maldoje ir ateina mintys:
 
 
                      Žygiuoji gyvenimo kely, tiek kliūčių pakely.
                      Daug sielų, likimų, tūkstančiai skęsta nakty.
                      Stabtelėk, padėk kiekvienam kuo gali.
                      Sutiktieji- skirtingi dvasia, sveikata ir stiprybe.
                      Ir kiekvienas – skirtingam kely.
 Tikslas visų vienas – Dievas,
bet daug mirusių sielos nakty.
Ne kiekvienas vienas gali prisikelti širdy.
Tad pažiūrėk, ką turi, kaip padėti gali.
                                  Ką aprengti, paguosti, kam save išdalinti.
Būk kiekvienam tu paguoda sielos nakty.
Dievas daug duoda, kad padėtum kitam,
 ir dalintumeis žemės kely.
Niekuomet neišsenka aruodai, kai Dievo turtus dalini.
 
Suprantu, gavau žinią ir privalau padėti. Dažniausiai tokią minutę su savimi turiu Viešpatį ir žodį iš savo širdies.  Galiu paguosti, patarti kreiptis pagalbos į visos Visatos kūrėją, parodyti tą kelią ir pati pasimelsti. Aiškiai suvokiu, kito patarimo nėra. Sprendimą, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, turi priimti pats žmogus.  Geriausiai, kai tai jis daro kartu su Dievu, Jo patarimo klausia. O aš – taip pat tik klystantis žmogus. Žmogiui, ieškančiam pagalbos, sakau:
 
 
Pakelk galvą, pažvelki į šviesą- visuomet  pakilti gali.
Imk ranką ištiestą tau, imk Viešpaties ranką sielos nakty.
Ji pasiruošusi padėt kiekvienam, tik įsikibti į ją pats tu turi.
Imk, neliki nakty, nevilty - tu pakilti gali.
Tik panorėk ir pakilsi su Juo tu širdy.
 
 
Įrašo autorė - Irena.