Skaitau protingus straipsnius, gražiai išdėstytas mintis
ir stebiuosi - iš kur tai žmonėms, iš kur tas gebėjimas tobulai išreikšti
jausmus. Man taip neišeina, bet vis tiek noriu pasidalinti savo išgyvenimais ir
supratimu, kad ir menku, skurdžiu, bet labai asmenišku. Noriu pasidalinti
mintimis apie išgyventas situacijas.
Per vieną savaitę teko dalyvauti dvejose laidotuvėse,
tai - ne dažnas reiškinys. Du gyvenimai savo istorijose žemės kelyje padėjo
taškus. Du šiek tiek panašūs gyvenimai su skirtingomis pabaigomis. Abu asmenys
gyveno kaip visi šių dienų žmonės: bažnyčios nelankė, Dievo negarbino,
nesimeldė. Darbas, pomėgiai, šeima ir viskas. Kur krautas lobis danguje?
Atrodo, jo ir nėra (žino vienas Dievas).
Labiausiai palietė jų mirtis, labai
skirtinga. Vienas susirgo ir turėjo laiko pasiruošti. Suprato, kad liko nedaug
ir ruošėsi nuoširdžiai. Priėmė Dievą, susitaikė ir meldėsi. Dievas parodė jam
savo gailestingumą. Labai kentėjo, bet išėjo laimingai: palydėtas maldos,
artimųjų apsuptyje, padėkojęs ir atsisveikinęs, supratęs, kad išeina,
pasitiktas savo mirusių artimųjų (jis kalbėjo apie tai, kad juos mato). Niekada
dar neteko matyti karste tokios ryškios mirusiojo šypsenos. Atrodo, gyvas
mažiau šypsojosi, todėl atsirado viltis,
kad pamatė kažką malonaus, gero, gražaus. Buvo keista ramybė širdyje.
Antroji mirtis - staigi ir netikėta. Žmogus žuvo
avarijoje. Išvažiavo kažkur netoli ir negrįžo namo. Liko neišauginti vaikai,
nebaigti darbai, neįgyvendintos svajonės. Galvoje skamba Švento Rašto žodžiai:
„kvaily, dar šiandien bus pareikalauta tavo gyvybės...“ ar vertėjo plušėti tik
dėl žemiškų lobių? Ar nors skatiką turi danguje? Koks dabar jo likimas?
Meldžiuosi už abu, nes tikiu begaliniu Dievo
gailestingumu.
Ar ir mums, o ypač tiems, kurie neturi laiko Dievui ir
sako melsis ir lankys bažnyčią, kai išeis į pensiją, taip nenutiks? Bet ar
išeis, ar sulauks? Ar Dievas anksčiau nepareikalaus gyvybės? Kas tuomet? Nuo
šiandien visi pradėkime krautis lobį danguje, paraginkime vieni kitus,
priminkime, kokie mes trapūs ir ne amžini. Dar ne vėlu, kol gyvename čia.
Įrašo autorė - Irena.
