APIE IŠMALDOS DAVIMĄ

Aš  susiskaldžiusi savo sieloje. Viena dalis stengiasi vykdyti Dievo valią, kita - pilna savęs,  savo norų, aistrų, pomėgių, patogumų, savos naudos žiūrėjimo. Jeigu nebudžiu ir esu neatidi, manasis „aš“ ima viršų. Tą pajutau vakar.

Situacija buvo tokia.

Prie  vienos parduotuvės , eidama į ją, sutikau moterį, kuri prašė išmaldos ir sakė duonai. Mano abi mano rankos buvo užimtos , nepatogu buvo išsitraukti piniginę ir paduoti jai pinigų. Manyje susigrūmė dvi jėgos, bet labai trumpam ir manasis „aš“ greitai  nugalėjo. Pasakiau moteriai, kad duosiu grįždama, pamasčiusi - pirksiu ir pasiruošiu pinigų išmaldai, atskirai įsidėsiu, nuėjau.

Deja, išėjusi iš parduotuvės, jos neberadau. Užpuolė sąžinės priekaištai, kad, gal būt, moteris buvo labai alkana, o aš nepadėjau. Lindo įvairios įkyrios mintys praturtintos gailesčiu, užvaldė graužatis. Tos moters surasti nebuvo galima, tuomet meldžiausi už ją ir pasižadėjau tuos pinigus paaukoti prie sudėtinių Šv. Mišių už ją, kad tokiu būdu atsilyginčiau už tą nemeilę, parodytą artimui. Apėmė ramybė.

Sau pasidariau išvadą - prašo ir duok, nežiūrėk nieko, sustok ir duok, nežiūrėk savęs, nes aš nežinau, kaip gyvena  prašantis išmaldos žmogus, kodėl prašo, juk nelengva prašyti. Gal būt, kiti mąsto kitaip, bet mano išvada tokia. Man nueinant, ir prašantys turi pamatyti mano mylinčią širdį, meilę artimui, o ne atsuktą nugarą.

Dėkoju Dievui už visus elgetaujančius, tai jie mums  padeda tobulėti ir suteikia galimybę pasitaisyti.

BARBORA ŽAGARIETĖ

Noriu papasakoti apie vieną Dievo tarnaitę, lietuvaitę, gal mažai kam žinomą.

Joniškio rajone Žagarės miestelyje Šventosios Barboros bažnyčioje yra prisimenama ir piligrimų lankoma Dievo tarnaitės Barboros Žagarietės buvusi kapavietė. Čia žmonės meldžiasi ir pašo jos užtarimo.

Bažnyčia pastatyta Žagarėje, gražioje vietoje ant kalvos maždaug 16 amžiuje.

Toje parapijoje apie 1628 metus dvarininko Umiastausko šeimoje gimė duktė. Nuo vaikystės ji turėjo tvirtą tikėjimą ir buvo labai pamaldi. Iš namų keliais eidavusi į bažnyčią. Barbora (net tikras jos vardas nežinomas, ji taip save pavadino kažkam apsireiškusi) buvo labai geros širdies, mylėjusi visus, globojo vargšus, ligonius, visiems padėdavusi. Barboros gyvenimas buvo trumpas, bet sunkus. Vaikystėje netekusi mamos, o pamotė buvusi labai sunkaus charakterio ir nuo jos Barborai tekę labai daug kentėti. Mergaitė norėjusi tapti vienuole ir buvo įstojusi Rygoje į Benediktinių vienuolyną, bet, tėvo verčiama, turėjo jį palikti. Grįžus, jos gyvenimas dar labiau pasunkėjo.

Barbora mirė 20 metų amžiaus nuo išsekimo ir buvo palaidota Butlerių dvaro rūsyje, po to perlaidota į kapines, o po šimtmečio – Žagarės Šventosios Barboros ( ne  Žagarietės) bažnyčios kapo rūsyje. Net ir po šimtmečių jos kūnas liko nesuiręs, nepakitęs, nesudegė bandant Švedams jį sudeginti.  Sovietmečiu Barboros palaikai buvo išvežti nežinoma kryptimi ir šiandien nėra surasti. Tačiau žmonės nenustojo garbinę Barborą ir meldę jos užtarimo. Jie  padarė karstelį, siuvėjos pasiuvo rūbus ir dabar prie jo piligrimai meldžiasi į Barborą Žagarietę ir išprašo sau malonių.  Po jos mirties žmonės eidavo prie kapo ir melsdavosi. Vyko stebuklai. Buvo užregistruota apie 400 stebuklų, išliko tik apie 100.

Viena mama iš Kauno, sūnui pradėjus eiti blogais keliais, prašė Barboros pagalbos, sūnus pasitaisė ir net tapo kunigu. Daug pasveikimų įvyko per jos užtarimą. Prie Barboros kūno dėdavo kaspinus ir po to susikarpydavo, naudojo kaip relikviją. Ši tradicija išlikusi ir šiandien.

                      Šiandien yra meldžiamasi, kad Barbora Žagarietė būtų paskelbta palaimintąja.