rugpjūčio 28, 2013

Novena šv. Pijui iš Pietrelčinos

Tikrasis šventojo vardas - Frančeskas Fordžionė, nors visuotinai žinomas tėvo Pijaus vardu. Gimė pietinėje Italijoje 1887 m. 1903 m. įstojo į kapucinų vienuolyną.
 
Jo intensyvus maldos gyvenimas ir noras realiai išgyventi Kristaus kančias įgavo vizualų pavidalą - šventajam atsivėrė stigmos, arba, kitaip tariant, Kristaus kančios metu turėtos žaizdos (ant rankų, kojų ir šone), kurios atsirado praėjus nedaug laiko po Šventimų 1910 m.
 
Tada tėvas Pijus meldėsi, kad jos išnyktų, tačiau jos dingo neilgam, o 1918 m. vėl atsivėrė, šį sykį jau visam laikui. Jo vyresnieji skeptiškai ir įtariai vertino šį fenomeną, todėl bent laikinai uždraudė jam aukoti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių.
 
Tėvas Pijus buvo atiduotas tyrinėti gydytojams ir pakėlė visus pažeminimus, visiškai nesiskųsdamas. Pagaliau jam ir vėl buvo leista aukoti šv. Mišias, klausyti išpažinčių, užsiimti dvasiniu vadovavimu ir rūpintis vargšais, kuriems įkūrė ligoninę.
 
Žmonės plaukdavo pas jį tūkstančiais, kad galėtų atlikti išpažintį ir dalyvauti jo aukojamose šv. Mišiose.
 
Tėvas Pijus nuolat sirgo ir kentė skausmą, tačiau, rodės, jam nereikalingas joks kitas maistas, išskyrus Eucharistiją.
 
Yra labai daug pasakojimų apie jo padarytus stebuklus tiems, kurie kreipėsi į jį pagalbos. Mirė 1968 m., praėjus pusei amžiaus nuo stigmų atsivėrimo, tačiau stebuklai nesibaigė. Tėvas Pijus šventuoju paskelbtas 2002 m.
 
 
PIRMA DIENA. Tu fiziškai patyrei Kristaus kančias, savo kūne nešiodamas Jo žaizdas. Išmokyk mus priimti mūsų patiriamas kančias kaip dalyvavimą Kristaus kančioje už pasaulio atpirkimą. Ypač meldžiamės už (išsakykite savo intenciją). Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Garbė Dievui Tėvui.
 
ANTRA DIENA. Tu nesipriešinai ir nesiskundei persekiojamas ir būdamas kitų nesuprastas. Išmokyk mus tokio pakantumo, kai kiti su mumis elgiasi neteisingai. Ypač meldžiamės už (išsakykite savo intenciją). Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Garbė Dievui Tėvui.
 
TREČIA DIENA. Tu Kristų liudijai visur ir visada. Išmokyk mus pamatyti Dievo veikiančios galybės mūsų gyvenimuose neribotumą. Ypač meldžiamės už (išsakykite savo intenciją). Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Garbė Dievui Tėvui.
 
KETVIRTA DIENA. Tu nuolat intensyviai meldeisi. Padėk mums išmokti melstis visa širdimi ir padaryti Jėzų Kristų visos mūsų veiklos pagrindu.  Ypač meldžiamės už (išsakykite savo intenciją). Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Garbė Dievui Tėvui.
 
PENKTA DIENA. Tu labai gailėjai sergančių ir kenčiančių. Mokyk mus pamatyti Kristaus veidą ypač tuose, kurie kenčia, ir padėk mums parodyti jiems bent truputį tos meilės, kuria Tėvas myli Kristų, o mūsų pačių kančias išgyventi ne kaip beprasmes, bet kaip perkeičiančią Kryžiaus malonę.  Ypač meldžiamės už (išsakykite savo intenciją). Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Garbė Dievui Tėvui.
 
ŠEŠTA DIENA. Tu ypač užjausdavai nusivylusius. Neleisk mums nusivilti ir nustoti melstis, bet suteik jėgų išlikti Jėzaus meilės visiems kūriniams liudytojais, koks buvai tu.  Ypač meldžiamės už (išsakykite savo intenciją). Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Garbė Dievui Tėvui.
 
SEPTINTA DIENA. Tu praleidai daugybę laiko klausydamas išpažinčių ir nešdamas Kristaus sutaikančios meilės sakramentus nesuskaitomiems tūkstančiams. Suteik mums drąsos niekada nebijoti atskleisti savo nuodėmės gydančiam Viešpaties gailestingumui.  Ypač meldžiamės už (išsakykite savo intenciją). Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Garbė Dievui Tėvui.
 
AŠTUNTA DIENA. Tu rodei nuolankaus kunigiško gyvenimo pavyzdį. Užtark visus kunigus ir tuos, kurie bus pašaukti šiai tarnystei, kad jie gyventų tikrai šventą gyvenimą ir būtų Kristaus meilės žmonėms gyvas atvaizdas.  Ypač meldžiamės už (išsakykite savo intenciją). Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Garbė Dievui Tėvui.
 
DEVINTA DIENA. Tu švęsdavai Eucharistiją su didžiu pamaldumu ir ištikimybe. Padėk ir mums trokšti susivienyti su Eucharistiniu Kristumi ir suprasti bei žinoti Jį tikrai esant Žodyje, Kūne, Kraujyje ir Jo žmonių bendruomenėje.  Ypač meldžiamės už (išsakykite savo intenciją). Tėve mūsų, Sveika, Marija ir Garbė Dievui Tėvui.


Šv. Pijus iš Pietrelčinos minimas rugsėjo 23 d.



(Novena ir įžanginis tekstas iš knygos
 "Novenos šventiesiems. Prašant užtarimo ir malonių", 2010)

rugpjūčio 19, 2013

Kaip pažadinti karžygį savyje?




Turiu prisipažinti, kad vienas iš dalykų, kurių labiausiai nemėgau mokykloje, buvo rašymas. Galbūt todėl, kad tai man – didelė kančia, jau senokai neįkėliau jokio naujo įrašo.  Labai sunku prisivesti tai padaryti. Atrodo, daug lengviau yra drybsoti ant sofos ir nieko neveikti.  

Tokių ir panašių dalykų, kurių vengiame, ne vienas atrastume  gerai perkratęs savo gyvenimo „kuprinę“.  Ir visgi, kas paskatino atsikelti nuo minkštos sofos ir daryti tai, kas nėra lengva ir malonu. 

Įsiminė šiandienos šv.Mišių kunigo pamokslas apie fariziejus. Atrodo žmonės, kurie puikiai išmanė Dievo įstatymus ir Šventą Raštą turėjo būti  pavyzdys kitiems, savo gyvenimu turėjo patvirtinti tai, ko mokė kitus. Deja, kaip žinome istoriją, būtent jie labiausiai nekentė Jėzaus ir nesuprato jo mokymo.  

Šitoje vietoje, kunigas priverčia susimąstyti paklausdamas: „O kaip dažnai Jūs būnate fariziejais kitiems?“

 Ir, iš tikrųjų, žmonės, ypač tie kurie nuolat eina į bažnyčią, dažnai meldžiasi, papuola į gudriai paspęstas pinkles - yra įvairiai gundomi. Po kurio laiko, net mums patiems nepastebint, daromės  panašūs į fariziejus. Pradedame „auklėti“ kitus, demonstruoti išorinį pamaldumą, tačiau, iškilus būtinybei apginti savo įsitikinimus sprunkame „į krūmus“. Ir kaip gi netapti tuo fariziejumi sau ir kitiems, kaip pažadinti karžygį savyje?

Atsakymas į šį klausimą atėjo, skaitant John Eldredge knygą „Vyro kelionė“. Nors joje kalbama apie vyro, kaip asmenybės vystymosi etapus, manau, jog tai tinka ne vien vyrams. Autorius užduoda tą patį klausimą:  „Kaip Dievas išugdo karžygį vyro širdy.“ Lygiai kaip ir mes daugelis savęs klausiame: „Kaip tapti doru, teisingu tikinčiuoju, ištikimu Dievui?“

Pateikiu sutrumpintą skyriaus ištrauką kaip vieną iš galimų atsakymų į tokius ir panašius klausimus:
Sunkumai.
Savo širdyje žinai, kad tai tiesa. Manau, kad būtent šioje vietoje dažniausiai nesuprantame, ko Dievas siekia mūsų gyvenime. Kol esame nusistatę eiti mažiausio pasipriešinimo keliu ir siekiame susikurti patogų gyvenimą, išbandymai ir vargai atrodys negailestingi. Bet jei ieškome treniruočių salės, kuriose galėtume mankštintis kaip karžygiai, tai bus ko mums reikia. Kas gali būti geresnė mokymo priemonė kaip sunkumai? Koks yra geresnis karžygio ugdymo būdas nei leisti vyrui susidurti su situacijomis viena po kitos, kuriose jis turėtų kautis?
Prieš kelis mėnesius vykau į užjūrio kelionę ištirti šalies pasirengimą mūsų planuojamai misijai. Su bendradarbiais vykdami į oro uostą paklausėme Jėzaus, kokių nurodyymų jis mums turėtų.
„Niekam nepasiduok.“
Net neįsivaizdavau, kas nutiks, bet žvelgdamas atgal suprantu, kodėl Jis pasakė niekam, o ne konkretiems dalykams.
Įėjome į viešbutį ir administratorė pakėlė akis: „Kuo galiu padėti?“ Ji buvo kaip du lašai panaši į merginą, su kuria draugavau gimanzijoje prieš tapdamas krikščioniu. Priešas kaip mat prisistatė ir gundė, naudodamasis sena žaizda: „Prisimeni? Gali vėl tai turėti“. „Ačiū, ne“, - pasakiau jai. „Mes čia tik susitikimui.“ Vienas iš bendradarbių neatvyko su mumis susitikti. Teismas vėl mėgina savo galimybes: „Koks žąsinas.“ Prie jo prisideda apmaudas: „Jis visada tave nuvilia.“ Mano tėvo žaizda buvo apleidimas, ir priešas tai žino, todėl siekia mane priversti pasijusti, lyg draugai – ir visi kiti žmonės – būtų mane apleidę. Nepasiduodu. Tada užplūsta nerimas ir priekaištas sau pačiam: „Galbūt kažkas negerai. Galbūt kuo nors jį įskaudinai.“
Kas nors pasiguodžia, kaip sunku surengti mūsų planuojamas konferencijas, ir užplūsta baimė. O kas, jei nepavyks? Juk žinai, nėra jokių garantijų. Nustumiu baimę šalin. Po dešimties minučių nesekmės baimę pakeičia gundymas sėkme. Žinai, iš to galėtum uždirbti labai daug pinigų. Tai tiesa, galėtume, bet mes ne dėl to atvykome. Prisiekiu, visa tai įvyko per pusantros valandos išlipus iš lėktuvo. Dar laukė trys dienos.
Tą naktį viešbučio kambaryje sapnavau merginą iš gimnazijos ir pabudau vidurnaktį išpiltas prakaito, tamsoje, kitoje šalyje be orientacijos. Turėjau melstis visą valandą, kad galėčiau vėl užmigti. Nuovargį, kaip dažnai būna, lydėjo susitaikymas: „Dėl to neverta stengtis“. „Ne, verta“,- garsiai pasakiau savo kambaryje 3:00 ryto. Dar pasimeldžiau.
Ačiū Dievui, mačiau pakankamai kovų, kad atpažinčiau, kai tai vyksta, ir laikiausi toliau niekam nepasiduodamas. Jaučiausi, lyg laikyčiausi už šakos, kabėdamas virš skardžio, nuolat melsdamasis – lifte, automobilyje, tualete – ir išlikdamas maloningas žmonėms, kurie toliau darė klaidas, su viskuo kovodamas viduje.
Tu būsi bandomas. Taip, kaip gundė Jėzų dykumoje. Priešas ateina, tirdamas tavo ginybą. Jis žino tavo istoriją, žino, kur yra silpnosios vietos. Bet tai yra mūsų mokymas. Taip mumyse ugdoma ryžtinga širdis. Suklupę iš karto atgailaujame. Atgailaujame greitai, kad nebūtume sutriuškinti. Meldžiame Dievo Dvasios jėgos. Mes priešinamės priešui, kaip Jėzus dykumoje. Prieš jį cituojame Šventą Raštą. Įsakome trauktis.

Gyvenimas suteiks tūstančius progų Karžygiui mankštinti. Lik budrus dienos metu ir sąmoningai neik mažiausio pasipriešinimo keliu. Suk nepramintu taku.
Eik ten kur būsi išbandytas, ir pamatysi pakylantį Karžygį.“

rugpjūčio 07, 2013

Ar įmanoma būti ištikimu Dievui?


"Žmogus savo prigimtimi linkęs klysti",todėl man šiandien kirba mintis, kaip neklysti, kaip neskaudinti savo tyros meilės šaltinio - Dievo. Tačiau pirmoji parašyta mintis vis pateisina pastarąją. Žiniasklaidoje taip pat nekarta pasigirsta frazės apie Dievo tarnų nuklydimus, taip pat apie bažnyčios renkamų mokesčių įteisinimą ir sumos apibrėžimą(už teikiamas paslaugas), tai atrodo neteisinga ir neretai veda mus prie atšalimo tikėjimui, Dievui ir visa kas yra tyra ir vertinga.

Tad kaip išlikti stipriu ir nepasiduoti išoriniam pasaulio brėžiamam gyvenimo suvokimui, pasirėmiau šv. Aloyzo mintimis, gal ir Jums padės sunkiais gyvenimo išbandymo momentais. Pagrindinis Jo uždavinys „ Deo remte et immobiliter servise“, tai yra „Dievui tikra širdimi, ir nesvyruojamai tarnauti“. 



  • Kai žmogiškasis tingumas ir patogumas Jam šnibždėdavo, kad sunku tarnauti Dievui, išlikti skaisčiu, tapti šventu, tada Jis tokias mintis šalindavo nuo savęs sakydamas sau: „Bet tai man daug padės amžinybei“.
  • Kai Jį viliodavo prabanga ir smagumai, kai jauna vaizduotė žavinčiais vaizdais piešdavo Jam ateitį  pilną blizgėjimo ir garbės, tada Jis savo aiškiu protu manydavo: „Tai man nė kiek nepadės amžinybei“.
  • Kai Jo tėvai ir giminaičiai dėdavo pastangas palenkti Jį atsižadėti savo pažintojo pašaukimo ir sumanymo Dievui visai pasišvęsti, tada Jis jiems sakydavo: „Dievo labiau reikia klausyti, nei žmonių“.
Įdomumo dėlei, taip Jis pasiekė savo tikslą. Jis, jaunas 23m. tapo karžygiu, užkariavo sau amžinybės aukštumas; Jis tapo vienas didžiausių šventųjų. Tūkstančių tūkstančiai sielų su šventu užsidegimu žiūri į Jį ir sako: „Ką Jis galėjo, tą ir aš galiu! Ir aš turiu patekti į dangų“.