kovo 18, 2015

Gavėnios kelionės nuotykiai





Gavėnios pradžioje pasitraukiau į „uolą“ ir maniau, esanti saugi. Svarsčiau, kad liksiu ir bendrausiu tik su Dievu. Galvojau „išpurtysiu“ kiekvieną sielos kertelę, atsikratysiu visų blogybių, susikaupusių „šiukšlių“  ir prisikelsiu su Kristumi tolesniam gyvenimui. Deja, klydau. Prasidėjo toks piktojo puolimas, kad jaučiausi, kaip gimdymo metu: tik su mažų pertraukėlių atokvėpiais ir, atrodo, visko prisikaupė dar daugiau. 


Tai buvo didžiulis mano sielos prausimas ir valymas. Teko ugdyti kantrumą, nuolankumą, maldingumą.  Buvo tokių akimirkų, kad atrodė - visas pasaulis griūva ant manęs. Dienos bėgo ir nepajutau, kaip laikas persirito į antrąją gavėnios pusę. Gavau ir malonių. 

Didžiulė atgaiva buvo rekolekcijos. Kunigas kalbėjo apie Šventąją Dvasią ir giesmėje kvietėme ją. Buvau paliesta tos galingos ir nematomos jėgos. Šventoji Dvasia suteikė sparnus. Negaliu to aprašyti, įvardinti, bet tai buvo didžiulis dvasinis pakilimas, paguoda. 

Daug sužinojau apie išpažintį ir man svarbiausia buvo tai, kad išgirdau žodžius, kaip įvertinti savo mintis ir poelgius, ar tai nuodėmė ar ne. Manau ir kitiems pravers. Svarbu atsakyti sau į klausimą: „Koks mano motyvas, ko aš tuo siekiu: padėti kitam, ar pasmerkti, sužlugdyti?“ Jei mano tikslas geras - noras padėti, tai nuodėmės nėra, jei atvirkščiai - nuodėmė. Pavyzdžiui apkalbu. Jei tuo noriu pasidalinti su pašnekovu todėl, kad apsvarstytume, ką daryti, kaip padėti, gal pasimelsti - gerai, o jeigu tik pasmerkti – blogai.

Palaimingos visiems tolesnės gavėnios kelionės.


Įrašo autorė - Irena.