Gavėnios pradžioje pasitraukiau į „uolą“ ir maniau, esanti
saugi. Svarsčiau, kad liksiu ir bendrausiu tik su Dievu. Galvojau „išpurtysiu“
kiekvieną sielos kertelę, atsikratysiu visų blogybių, susikaupusių „šiukšlių“ ir prisikelsiu su Kristumi tolesniam
gyvenimui. Deja, klydau. Prasidėjo toks piktojo puolimas, kad jaučiausi, kaip
gimdymo metu: tik su mažų pertraukėlių atokvėpiais ir, atrodo, visko prisikaupė
dar daugiau.
Tai buvo didžiulis mano sielos prausimas ir valymas. Teko
ugdyti kantrumą, nuolankumą, maldingumą. Buvo tokių akimirkų, kad atrodė - visas
pasaulis griūva ant manęs. Dienos bėgo ir nepajutau, kaip laikas persirito į
antrąją gavėnios pusę. Gavau ir malonių.
Didžiulė atgaiva buvo rekolekcijos.
Kunigas kalbėjo apie Šventąją Dvasią ir giesmėje kvietėme ją. Buvau paliesta
tos galingos ir nematomos jėgos. Šventoji Dvasia suteikė sparnus. Negaliu to
aprašyti, įvardinti, bet tai buvo didžiulis dvasinis pakilimas, paguoda.
Daug
sužinojau apie išpažintį ir man svarbiausia buvo tai, kad išgirdau žodžius,
kaip įvertinti savo mintis ir poelgius, ar tai nuodėmė ar ne. Manau ir kitiems
pravers. Svarbu atsakyti sau į klausimą: „Koks mano motyvas, ko aš tuo siekiu:
padėti kitam, ar pasmerkti, sužlugdyti?“ Jei mano tikslas geras - noras padėti,
tai nuodėmės nėra, jei atvirkščiai - nuodėmė. Pavyzdžiui apkalbu. Jei tuo noriu
pasidalinti su pašnekovu todėl, kad apsvarstytume, ką daryti, kaip padėti, gal
pasimelsti - gerai, o jeigu tik pasmerkti – blogai.
Palaimingos visiems tolesnės gavėnios kelionės.
Įrašo autorė - Irena.
