Jaunimas išvarytas iš bažnyčių

Visą savaitę neduoda ramybės kovo 11- ąją dieną kunigo pasakytas pamokslas, kad mes, tikintieji, išvarėme jaunimą iš bažnyčių. Jose jaunuoliams kalbama, kad to, ir kito negalima, kad mes neparodome gerųjų bažnyčios pusių. Kaip kontrastas visam tam buvo  kitą dieną išgirstas  tikinčiojo pasipiktinimas, apie tai, jog tą pačią, jau minėtą dieną, kitoje bažnyčioje jaunimas, eidamas Kryžiaus kelius juokėsi, kalbėjo mobiliuoju telefonu.
Širdyje iškilo klausimas: ką daryti? Kas teisus? Kviečiu visus pasidalinti ir ieškoti geriausio sprendimo kartu. Toliau pateikiu savo sielos pamąstymus.

Reikia atsargiai belstis į širdį, neužgauti jos, nesužeisti jaunos, tyros ir naivios.

Juk lengva akmenį mesti į širdį, bet ar duos jis naudos? Gal tik žalos?

Ar akmuo mestas negrįš atgalios?

Ar sužeistą širdį beišgydys kas nors žemės keliuos?

Gal geriau piktą mintį sielos nutildyt, ieškot išeities mums kitos,

kad Dievas paliestų, atvertų širdį ir tuomet joks debesis Jėzaus joms neužstos?

Kaip atverti, sudominti širdį, prakalbėti iš savos gilumos? Dieve, duok mums šviesos.

Gal švelnų žodį, šypsnį pasiųsti vietoj pykčio ir neapykantos aklos?

Kaip sudominti, patraukti jauną širdį prie Dievo šviesos?

Manau, tik meile ir gerumu, malda ir auka, švelnumu.

Išmintingas samurajus

Japonijoje, vienoje gyvenvietėje, netoli sostinės, gyveno senas išmintingas samurajus. Kartą, kai jis vedė savo mokiniams užsiėmimus, prie jo priėjo jaunas kovotojas, garsėjęs savo grubumu ir žiaurumu. Mėgiamiausia ...jo gudrybė buvo provokacija: jis išvesdavo priešininką iš kantrybės, tada tas, apakintas įniršio, priimdavo metamą iššūkį ir taip, darydamas klaidą po klaidos, pralaimėdavo kovą.
Jaunasis kovotojas ėmė įžeidinėti senį: mėtė į jį akmenis, spjaudė ir keikėsi šlykščiausiais keiksmažodžiais. Senis išliko ramus ir tęsė užsiėmimą. Galų gale, suirzęs ir išsekęs, jaunasis karys nudūlino sau.
Mokiniai, nustebę, kad senis iškentė tiek įžeidimų paklausė:
- Kodėl neiškvietėt jo į dvikovą? Negi išsigandot pralaimėjimo?
Senas samurajus atsakė:
- Jei kas nors priėjęs įteiks jums dovaną, o jūs nepriimsite jos, kam priklausys dovana?
- Pirmajam jos šeimininkui, - atsakė mokinai.
- Lygiai taip yra ir su pavydu, neapykanta ar keiksmais. Kol jų nepriimi, jie taip ir lieka dovanotojui.

 Šaltinis - Psichologai. 

Pyktis, neapykanta, kitos negatyvios emocijos dažnai yra patiriamos ir mūsų gyvenimuose, tik klausimas kokiame vaidmeny būname: ar seno išminčiaus, ar  jauno piktojo kovotojo?
Tik susitvardymas, tik ramybė, meilė artimui ves mus link išminties šaltinio!

Meilė - neįkainojama dovana

Kartą į vieną gyvenvietę užklydo senas išminčius ir ten pasiliko. Jis mylėjo vaikus, tad praleisdavo su jais daug laiko. Išminčius mėgo dalyti jiems dovanas ir tai buvo gana trapūs dirbiniai. Kad ir kaip vaikai stengėsi būti atsargūs, nauji žaislai dažnai lūždavo. Apimti apmaudo vaikai verkdavo. Praėjus kažkuriam laikui, išminčius dovanodavo jiems naujus žaislus, bet dar trapesnius.

Galiausiai tėvai neištvėrė ir atėjo pas jį:
- Tu išmintingas ir mūsų vaikams linki tik gero, bet kodėl jiems dovanoji tokias trapias dovanas? Jie stengiasi kaip įmanydami, bet žaislai vis tiek lūžta ir tada vaikai verkia. Patys žaislai yra tokie nuostabūs, kad nežaisti su jais yra tiesiog neįmanoma.
- Praeis vos keli metai, - nusišypsojo senolis, - ir kažkas padovanos jiems savo širdį. Gal būt, visa tai, pamokys juos, būti nors kažkiek atsargesniais su tokia neįkainojama dovana.

Pasakojimas iš http://www.facebook.com/psichologija

Atleidimo malda

Sužeistai skauda, jaučiuosi blogai.

Yra žaizda,  ji kraujuoja ilgai.

Ji pavergė sielą, ramybės nėra,

vien tuo užimta tampa siela..

Kaip atleisti?..

Kaip pamiršti, kai skauda, 

negyja žaizda?..

Jėzau, žvelgiu į Tave...

Jis mylėjo ir Jam nerūpėjo

Nei kūno nei sielos žaizda...

Vien matė, tikėjo, žinojo -

Svarbiausia - meilė šventa.

Ji neša ramybę,

Ji dovanojo net už Švento Kūno

mirtį tada...

Jėzus žinojo - svarbiausia, Tėve,

karalystė Tava.

Svarbiausia, kad neplistų pasauly

blogio jėga...

Svarbiausia - meilė,

Nes mane sužeidus siela

 taip pat sužeista...

Galbūt nepatyrusi meilės,

Gal mažai mylima...

Dieve, vardant Tavo meilės

mylėsiu aš tą,

Kuris sužeidė savo nemeile mane...

Juk kančia ši šventa...

Ir  Tavo atleidimo verta.

Mylėk ir Tikėk!

Evangelija pagal Joną 15, 17:

         "Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!"

                                           

Meilė - tai tarsi visos dorybės greta, taip reikalingos šia diena!

Jeigu meilės nebus, įsivyraus chaosas mūsų namuose,

Meilė - tai variklis širdžiai ir sielai judėt pirmyn.

Tik ji palaiko mus fizinėje kelionėje į amžiną palaimą, pasitinkant Jį!

Kaip smagu jausti Tave, mano meile!

Kaip smagu džiaugtis  Tava šlove!

Kaip gera Tau kartoti: "Trokštu gyventi šalia Tavęs,

Nors ir tvanas mus užlietų, aš jausčiausi saugi Tavam glėby.

Tavo esybė būtina manoj širdy, neatgręžk savo veido nuo manęs,

 Tai kančia prislėgtų tuoj mane.

 Trokštu būt šalia Tavęs, kad giedočiau Tau  amžinas šlovės giesmes !!!"