gruodžio 02, 2015

Advento pasiryžimai




Prasidėjo Adventas, Jėzaus gimimo laukimo metas. Man tai nėra eilinis laikas. Jis kitoks ir yra noras jį išgyventi kitaip. Laukti savojo Dievo gimimo šventės apsivalius ir išpuošus savo sielos namus, kad galėčiau pasikviesti Jį. Todėl padariau sau pasiryžimus:

1. Su kitu kalbėti tik ramiai, neįžeisti, neįskaudinti, nepažeminti,  net jeigu tektų ir sudrausminti, pabarti. Prieš kalbant sunaikinti savyje susierzinimą, susidirginimą, įsižeidimus, nepasitenkinimą ir pyktį. Savyje atkurti ramybę. Jeigu negaliu to padaryti, nekalbėti  visai, nutylėti, susikaupti ir melstis tol, kol nurims siela ir pajusiu vidinę ramybę ir tik tuomet kalbėti su žmogumi. Gyvenime esu jautrus žmogus, reaguoju į kiekvieną žodį, išgyvenu savyje, blogai jaučiuosi, net iki galvos skausmų. Taip nutiko ir prieš tris dienas darbe, gavau blogą žinią, iš karto galva tapo tarsi pripūsta. Buvo darbo pabaiga ir išskubėjau namo, turėjau mintį sukalbėti Rožinį. Taip ir padariau. Sukalbėjus dvi dalis niekas nesikeitė, kalbant trečią pradėjo rimti galvos tempimas, skausmas. Sukalbėjus ketvirtą viskas praėjo ir nuotaika tapo, kaip buvusi.

2. Stengtis  mylėti visus,  ypač priešus. Pyktyje nėra meilės, o Dievas yra meilė. Pykstu, manyje gyvena blogis.  Meilė, juk nėra naudos ir gerumo sau ieškojimas, bet troškimas, kad kitam būtų gera. Mylėti reikia ne dėl savęs, bet dėl kito. Viskas turi pasekmes, juk ką pasėsi tą ir pjausi.  Nėra lengva, bet reikia labai stengtis, sunaikinti blogį gerumu. Visus savo priešus įrašau į savo užtariamųjų sąrašą ir už juos kasdien meldžiuosi, kad jis nebūtų mano priešu.

Palaiminto Advento

lapkričio 06, 2015

Už kiekvieną žodį, mintį, veiksmą teks atsiskaityti


Noriu pasidalinti mintimis, kaip aš bandau save keisti ir įveikti blogas mintis.

Meldžiantis ar šiaip ką nors dirbant į galvą „lenda" įvairiausios mintys. Ir dažnai ne pačios gražiausios ir geriausios. Ne retai  „pakišami“ skriaudikai, įžeidę, įskaudinę. Kartais jos taip užvaldo, kad kitoms mintims ir vietos nebelieka, norisi jų atsikratyti, bet jos lenda ir lenda. Pravoslavų dvasininkai moko „sugauti“ jas ir panaudoti, kaip maldą, pakeisti, perkeisti į gėrį, tarnavimą Dievui. Pavyzdžiui: meldžiuosi ir mąstau, ką reikėtų paruošti vakarienei, tuomet stabtelėti, "pagauti" tą mintį ir sakyti : „Viešpatie Dieve, dėkoju Tau, kad mane maitini, kad aš turiu duonos. Tavo garbei ir padėkai šiandien paruošiu vakarienę“.

Kitas pavyzdys: įkyriai „lenda“  mintis: jis ar ji man kažką negero padarė, apkalbėjo, įžeidė, įskaudino... Sustoju ir sakau: „Ačiū tau Viešpatie, už tą žmogų, kad jį man atsiuntei ir leidai pamatyti mano puikybę, ne nuolankumą, mano rūstybę, pyktį... Esu verta pragaro ugnies, bet man tu siunti tik nemalonius jausmus, išgyvenimus. Dėkoju Tau už juos, tebus tai didesnei Tavo garbei ir šlovei“.

Dar anksčiau man buvo aplankiusi minti: kiekviename sutiktame žmoguje atrasti kažką gero ir tuo pasidžiaugti, palaiminti jį  mintyse. Pavyzdžiui:  girdžiu dainuojant  -  pasidžiaugiu gražiu to žmogaus balsu, pamąstau, kad aš taip nesugebėčiau. Girdžiu kalbant - pasidžiaugiu gražia taisyklinga kalba. Skaitau straipsnį - pasidžiaugiu sugebėjimu sklandžiai reikšti mintis. Ateina kas nors su priekaištais, ar pati ką nors įskaudinu - bandau suprasti, kodėl, kas tam žmogui blogai ir daug už jį meldžiuosi, dažniausiai Rožinio malda. Ir jaučiu, kaip rimsta mano širdis, mintys, jausmai, kaip keičiuosi pati, atsiranda ramybė ir gerumas viduje. Nėra lengva, bet pastangos duoda vaisius.

Dievo palaimos visiems.

spalio 14, 2015

Dykumos pamąstymai



Beveik visą vasarą išgyvenau sausros periodą. Nebuvo minčių, įkvėpimų, neturėjau ir kuo dalintis. Žinojau, jeigu tokia Dievo valia, tegul taip ir būna. Jis geriau žino, kas vyksta ir kas man geriausia. Tiesiog pasitikėjau, gyvenau ir meldžiausi. Mąsčiau, jeigu Dievas panorės, plauks upės ir iš uolos ištrykš vanduo. Mano širdis tylėjo, vadinasi - reikalinga tyla.


Į dykumą mane išvedė žmogaus žodis. Žodis prikelia, žodis gydo ir žodis nužudo,- byloja liaudies išmintis. Mano atveju jis nužudė. Išgirdau nepalankią man žinią ir tarsi kažkas manyje nutrūko. Daug meldžiausi už tą žmogų ir situaciją. Dar šiandien gyvenu su nerimu širdyje. Todėl supratau: labai svarbu, ką sakai kitam, ar tai būtų artimas ar svetimas žmogus. Ar galėsiu apsiginti Dievo teisme, juk Jis pasakė, kad teks už kiekvieną žodį atsiskaityti, nesvarbu, kokiu teisuoliu jaučiausi. Kai girdžiu skundus, teisimus, pinigų reikalavimus ir  net per teismus, man baisu, ką daro žmonės, jie nesuvokia ką daro. Gal teismą reikėtų palikti Dievui. Juk Jis ne veltui pasakė neteisti, kad nebūtume teisiami. Suprantu - nuskriaudė, įžeidė - sunku priimti. Bet ar aš nuteisiu teisingai?


Dvasios sausroje daug klausiau kunigų, vienuolių pamokslų, mokymų, stiprėjau jausmais, dilo emocijos, blanko prisiminimai. Lyg daigelis po sausros pradėjau atsitiesti, bet daigelis dar labai gležnas ir pažeidžiamas.

Po šių išgyvenimų jautriau reaguoju į kito skausmą, kančią, išgyvenimus, renku mintis ir žodžius, ką galiu sakyti. Nemaloniais atvejais bandau nutylėti, bet manyje kaupiasi, darosi nepakeliama ir turiu pasidalinti su kažkuo artimu, kad nepratrūkčiau, juk M. Marija taip pat savo paslaptimi pasidalino su Šv. Elzbieta.

Meldžiuosi už visus patekusius į gyvenimo dykumą, kad kiekvieną ji subrandintų kovai, kantrybei ir ištvermei. Kad patekę į ją žmonės nepalūžtų, nežūtų, bet sustiprėtų.



birželio 17, 2015

Kai tarp žmonių perbėga „juoda katė“

Noriu pasidalinti situacija ir pasiūlyti, kaip susitaikyti, atleisti, kai tarp žmonių perbėga „juoda katė“.

Pajutau – žmogus užpykęs. Tarp mūsų stovi didžiulė „juoda katė“, kuri neleidžia tarpusavyje bendrauti be pykčio,  pagiežos ar keršto.  Supykęs žmogus  darė viską, kad tik man sudarytų kuo daugiau problemų ir nepatogumų. Kentėjau pati, kentėjo jis  ir kentėjo kiti, kurie su manimi artimiau bendrauja. Supratau, turiu kažką daryti, taisyti situaciją. Meldžiausi ir mąsčiau: „ ką daryti, kaip ištaisyti padėtį, nes jaučiuosi blogai, blogai yra  mano aplinkos žmonėms ir tas kitas, įsižeidęs žmogus kenčia taip pat. Blogai visiems.“ Prašiau Jėzaus pagalbos.

Prisiminiau - Kristus Evangelijoje moko, kad reikia susitaikyti su tuo su kuriuo susipykai dar pakeliui į teismą. Šiandien aš esu pakeliui į Dievo teismą. Kitoje vietoje Jis nurodo, jeigu tavęs prašo nueiti kilometrą, liepia nueiti du. Dar kitoje vietoje, jeigu muša per vieną skruostą, atsukti kitą. Tokių minčių apsupta meldžiausi ir galvojau, kaip išspręsti iškilusią problemą.

Atsakymas atėjo pačiai netikėtas: pasikviesk tą žmogų ir pasiūlyk vienas kitam išsakyti viską, kas jame man nepatinka ir kas manyje jam nepatinka, tik atvirai ir be teisės supykti. Prieš tai dar pasimeldusi už mūsų tarpusavio santykius, paprašiusi Viešpaties pagalbos, taip ir padariau. Išsikalbėjome, išsakėme, kas kam nepatinka, kaip supratome vieną ar kitą buvusią situaciją. Po to mano širdį užvaldė ramybė ir didelis džiaugsmas. Pajutau, kad ir tas žmogus atsipalaidavo ir mes galėjome toliau bendrauti be pykčio, „juoda katė“ dingo.


 Esu labai dėkinga Viešpačiui už suteiktą supratimą ir malonę. Siūlau visiems pabandyti.

gegužės 06, 2015

Darbo drauge su Dievu dekalogas


Per Tavo darbą veikia Dievas, jei:

1. Tai yra darbas, kurį jis tau patikėjo. Patikrink, ar jis atitinka tavo pašaukimą ir padeda jį įgyvendinti.

2. Darbas atliekamas stengiantis pažinti laiko ženklus, tai yra atidžiai stebint, kur link Dievas kreipia tavo gyvenimo įvykius ir bendruomenės, kurioje gyveni, istoriją, kad ir tu veiktum atitinkamai.

3. Darbas atliekamas turint gryną intenciją, tai yra dėl didesnės Dievo garbės, o ne siekiant asmeninio pasisekimo, kitų palankumo ar pripažinimo. Vis dėlto, jei pastebi, kad tavo darbo su Dievu motyvacija yra  klaidinga, keisk ne darbą, o motyvaciją.

4. Darbas atliekamas nesiekiant rezultatų liguistai, nes jo veiksmingumas yra Dievo rankose. Vis dėlto "daryk, lyg viskas priklausytų nuo tavęs, žinodamas, kad viskas priklauso nuo Dievo" (reikia sudaryti sąlygas, kad Viešpats galėtų įsiterpti; po to jau jis atliks savo dalį). 

5. Darbas atliekamas ne atmestinai, o taip gerai, kad pažadintų džiaugsmingą nuostabą: "...Matė, kad visa buvo labai gera." 

6. Darbą lydi dvasinis asmens augimas, kad "daryti" nenustelbtų "būti".

7. Darbas atliekamas bendradarbiaujant, o ne varžantis su kitais.

8. Darbas atliekamas iš meilės, o ne iš pareigos.

9. Darbas tau ir kitiems atneša ramybę bei džiaugsmą (nors ne visuomet pasitenkinimą). 

10. Darbas nesumenkina tavo dėmesio žmonėms, su kuriais gyveni. 

Atsimink, kad tavo darbo rezultatai  nekeičia Dievo meilės tau, bet didina tavo atsakomybę kartu su juo kuriant jo Karalystę, taigi ir tavo džiaugsmą, kad gali kurti drauge.


Ištrauka iš knygos "Eik į savo kambarėlį. Dvasinės pratybos kasdieniame gyvenime", p. 324-325.

balandžio 15, 2015

„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“



Mano sąmonė „apaugo“ rūpesčiais, reikalais, darbais. Tokią išvadą sau pasidariau po Šventų Velykų, sugrįžusi iš savo uolos (vienatvės). Gavėnios metu bandžiau į ją pasitraukti, kiek buvo  įmanoma, bandžiau, kuo dažniau likti viena su Dievu. Atėjo Velykos, Jėzus mirė už mane ir prisikėlė, o ką manyje subrandino Gavėnia, kokius vaisius?  

Supratau - „apsinuogino“ mano sąžinė ir pastebėjau, kokia nuodėminga mano siela. Galėčiau ją palyginti su kaktusu, nusagstytu mažučiais spygliais, jie beveik nematomi, bet jų tiek daug, taip giliai sminga Kristui į kūną, jis kraujuoja, mano siela sekina Jėzaus kūną ir priverčia mirti. Ausyse skamba Jo ištarti žodžiai ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Jie skirti man. Juk tai aš verta mirties, ne Jėzus. Tačiau, jei būčiau aš mirusi, būčiau žuvusi amžinai, būčiau pasmerkta amžinoms kančioms.

 Pačiai atrodė – „gyvenu be nuodėmės“, bet viskas buvo gražiai šėtono užmaskuota. Jis mane vedžiojo kur norėjo ir kaip norėjo, ėjau kaip klusini avis, tik ne į to balso kvietimą atsiliepiau. Prisirišimai, teisimai, vertinimai, savimeilė, pyktis, įsižeidimai, neatleidimai ir taip toliau. Sąžinė „užmūryta“ ir atrodė - viskas gerai. Bet kai „nukrito žvynai nuo jos akių“ ir viskas apsinuogino, supratau - daug kas negerai, reikia keistis, melsti Viešpaties tos malonės, nes tai ne mano jėgoms, įveiktį šėtoną (jis stipresnis ir gudresnis už mane).

Suvokiau (kiek tai įmanoma žmogui) – koks begalinis Dievo gailestingumas man. Tik tobula meilė, kurioje nėra dėmės, gali taip mylėti, būti tokia kantri ir maloninga. Aš gyvenau, diena iš dienos dariau nuodėmes ir ne po vieną, teršiau savo sielą, o kartu ir pasaulį, tapau nevertu vadintis Dievo vaiku, nusipelniau amžinos mirties, tačiau Jėzus kantriai ir atlaidžiai stebėjo, švelniai kuždėjo į mano „užmūrytą“ sąžinę ir laukė, kada atsipeikėsiu, atsiliepsiu į Jo kvietimą, atgailausiu. 

Jėzau, Tu prisikėlei ir pasislėpei nuo mano nuodėmingų akių, nes šventumas ir nuodėmė negali būti kartu. Aš pamačiau, kad esu nuodėminga, o Tu – tobula meilė ir gailestingumas. Kaip plaštakė veržiasi į šviesą, taip šiandien mano siela ieško Tavęs ir veržiasi į Tave. Tėve, atleisk man, nes aš dažnai, nesuvokiu, ką darau, padėk suprasti, pastebėti savo nuodėmes, apgailėti jas, atsiteisti, išpažinti, melstis, tarnauti Tau ir Tavo žmonėms, kad tik būtų išgelbėta mano siela, perkeisk mane. Nesislėpk nuo manęs, be Tavęs niekas išlikti gyvas negali. Tegul Tavo gailestingumas nusileis ir ant manęs, tegul Tavo kraujas nuplaus ir mane. Noriu būti Tavo vaiku. Ačiū Tau, Viešpatie, kad mane išklausai.

kovo 18, 2015

Gavėnios kelionės nuotykiai





Gavėnios pradžioje pasitraukiau į „uolą“ ir maniau, esanti saugi. Svarsčiau, kad liksiu ir bendrausiu tik su Dievu. Galvojau „išpurtysiu“ kiekvieną sielos kertelę, atsikratysiu visų blogybių, susikaupusių „šiukšlių“  ir prisikelsiu su Kristumi tolesniam gyvenimui. Deja, klydau. Prasidėjo toks piktojo puolimas, kad jaučiausi, kaip gimdymo metu: tik su mažų pertraukėlių atokvėpiais ir, atrodo, visko prisikaupė dar daugiau. 


Tai buvo didžiulis mano sielos prausimas ir valymas. Teko ugdyti kantrumą, nuolankumą, maldingumą.  Buvo tokių akimirkų, kad atrodė - visas pasaulis griūva ant manęs. Dienos bėgo ir nepajutau, kaip laikas persirito į antrąją gavėnios pusę. Gavau ir malonių. 

Didžiulė atgaiva buvo rekolekcijos. Kunigas kalbėjo apie Šventąją Dvasią ir giesmėje kvietėme ją. Buvau paliesta tos galingos ir nematomos jėgos. Šventoji Dvasia suteikė sparnus. Negaliu to aprašyti, įvardinti, bet tai buvo didžiulis dvasinis pakilimas, paguoda. 

Daug sužinojau apie išpažintį ir man svarbiausia buvo tai, kad išgirdau žodžius, kaip įvertinti savo mintis ir poelgius, ar tai nuodėmė ar ne. Manau ir kitiems pravers. Svarbu atsakyti sau į klausimą: „Koks mano motyvas, ko aš tuo siekiu: padėti kitam, ar pasmerkti, sužlugdyti?“ Jei mano tikslas geras - noras padėti, tai nuodėmės nėra, jei atvirkščiai - nuodėmė. Pavyzdžiui apkalbu. Jei tuo noriu pasidalinti su pašnekovu todėl, kad apsvarstytume, ką daryti, kaip padėti, gal pasimelsti - gerai, o jeigu tik pasmerkti – blogai.

Palaimingos visiems tolesnės gavėnios kelionės.


Įrašo autorė - Irena.