spalio 23, 2013

Liūdna vaikučio istorija su laiminga pabaiga



Ilgai svarsčiau,  ką parašyti mūsų Pasidalinime ir jokių minčių nekildavo. Atsitiktinai perskaičiau istoriją, kuri mane palietė. Tikiuosi - ir Jums patiks. Ji moko mus visus, kad nauja gyvybė, nepaisant to, jog dar materialiai ir nėra apčiuopiama,  jau yra brangi ir svarbi bei verta GYVENTI. 

Kaip kažkas rašė: "Mažieji ateina į pasaulį, atsinešdami kvietimą gyventi: ,,Tu mane pakvietei. Aš atėjau. Ką man duosi?" Nuo tada ir prasideda auklėjimas."

- Labas... Prašau, nepadėk ragelio..         
-Ko reikia? Neturiu laiko tavo plepalams, sakyk greičiau!
- Šiandien buvau pas gydytoją...
- Ir? Ką pasakė?
- Aš nėščia. Jau 4-as mėnuo.
- Ir kuo aš tau galiu padėti? Man problemų nereikia. Atsikratyk!
- Sakė, kad jau vėlu... Ką man daryti?
- Pamiršk mano telefoną!
- Kaip tai – pamiršk? Alio... Alio!
- Telefonas yra išjungtas arba...
  Praėjo 3 mėnesiai...
- Sveikas, mažyli!
- Labas... Kas tu?
- Aš – tavo Angelas Sargas.
- O nuo ko mane saugosi? Aš juk iš čia niekur nedingsiu.
- Koks tu juokingas... Papasakok, kaip gyveni?
- Aš – gerai. O štai mama kažko dažnai verkia.
- Mielasis, neimk to taip giliai į širdį. Suaugusieji visada kuo nors nepatenkinti. Tu tiesiog daugiau miegok, kaupk jėgas – tau jų dar, oi, kaip prireiks...
- O tu matei mano mamą? Kokia ji?
- Žinoma, aš juk visada šalia! Tavo mama graži ir labai jauna!
 
Praėjo dar 3 mėnesiai.
- Ką tu dabar darysi? Atrodo, kad kažkas griebia už rankos – jau antrą stiklinę išpyliau. Taip visą degtinę išlaistysiu...
 
- Angele, tu čia?
- Žinoma.
- Šiandien mamai kažko bloga... Visą dieną verkia ir pykstasi pati su savimi.
- Nekreipk dėmesio. Ar jau pasiruošęs išvysti pasaulį?
- Taip, jau pasiruošęs, bet labai bijau... Kas, jei mane pamačiusi, mama dar labiau nusimins?
- Ką tu... Ji būtinai apsidžiaugs! Argi galima nepamilti tokio mažylio, kaip tu?
- O kaip ten? Koks pasaulis už pilvo?
- Dabar čia žiema. Aplinkui viskas balta, krinta gražios snaigės. Greitai pats viską pamatysi!
- Aš jau pasiruošęs!
- Gerai, mažyli, laukiu tavęs!
- Angele, man skauda ir baisu...
 
- Dievuliau, kaip skauda! Oi, padėkit kas nors... Ką aš viena darysiu? Padėkite, skauda...
 
Mažylis gimė labai greitai, be jokios pagalbos. Tikriausiai labai nenorėjo, kad mamai skaudėtų dar labiau.
 
Po paros, vakare, miesto pakraštyje, netoli daugiabučio:
- Sūneli, atleisk man. Dabar tokie laikai, aš tokia ne vienintelė. Kur aš su tavimi? Man visas gyvenimas prieš akis. O tau juk tas pats – užmigsi ir viskas...
- Angele, kur nuėjo mano mama?
- Nežinau... Nesijaudink, ji tuoj sugrįš.
- O kodėl tavo balsas toks? Tu verki? Prašau, paskubink mamą, man labai šalta...
- Ne, mažyli, aš neverkiu, tau tik pasirodė. Tuojau ją atvesiu. Tu tik nemiegok, garsiai verk!
- Ne, Angele, aš neverksiu. Mama pasakė, kad reikia miegoti.
 
Tuo metu artimiausiame penkiaaukštyje, viename iš butų, kalbasi vyras ir žmona:
- Nesuprantu tavęs! Kur išsiruošei? Lauke jau tamsu! Po ligoninės tapai kaip nesava. Mieloji, mes ne vieni tokie. Egzistuoja tūkstančiai nevaisingų porų. Jos visos kažkaip su tuo gyvena, susitvarko.
- Prašau, apsirenk ir eime!
- Kur?
- Nežinau! Tiesiog jaučiu, kad turiu kažkur eiti. Prašau, patikėk manim...
- Gerai, bet tai – paskutinis kartas. Daugiau paskui tave nelakstysiu.
Laiptinėje pasirodė pora. Pirmoji skubiais žingsniais žengė moteris, o vyras ėjo iš paskos.
- Mieloji, man atrodo, kad tu eini iš anksto pasirinktu maršrutu.
- Nepatikėsi, bet jausmas toks, lyg mane kas vestų už rankos.
- Tu mane gąsdini... Pažadėk, kad rytoj gulėsi lovoje ir nesikelsi, aš paskambinsiu tavo gydytojui!
- Tyliau... Girdi? Kažkas verkia!
- Taip, tiesa... Kūdikio verksmas girdėti iš tos pusės!
 
- Mažyli, verk garsiau! Tavo mama pasiklydo, bet greitai tave suras! - tarė Angelas mažyliui.
- Kur tu buvai? Aš kviečiau tave... Man labai šalta! - verkė kūdikėlis.
- Aš ieškojau mamos... Ji jau visai šalia!
 
- O, Dieve, tai tikrai vaikutis! Jis visai sušalo, greičiau namo! Mielasis, Dievas pasiuntė mums mažylį!
- Angele, mano mamos balsas pasikeitė, - pastebėjo mažylis.
- Pratinkis... Tai TIKRASIS tavo mamos balsas!                                               

spalio 14, 2013

Ar mano siela - mano draugė?



Skaitau Marijos Valtortos knygą „Taip man buvo atskleista Evangelija“.  Ji teikia kažkokią vidinę ramybę. Be to, joje randu paslėptų Dievo „perliukų“. Štai vienas iš jų, kuris labai mane palietė.

Kalba Kristus: „Jeigu jūsų siela būtų gyva, ji jums pasakytų, ar ji  yra malonėje. O jeigu ji malonėje, tai ji panaši į gėlę jūsų angelo Sargo rankose – saulės nubučiuotą gėlę, sudrėkintą Šventosios Dvasios rasa, Dvasios, kuri ją šildo ir apšviečia, pripildo dangiškos šviesos ir papuošia...Kiek daug tiesos jūs sužinotumėte iš savo sielos, jeigu mokėtumėte su ja kalbėtis, jeigu ją mylėtumėte, kadangi ji daro jus panašius į Dievą, kuris yra Dvasia, kaip ir jūsų siela yra dvasia... Kokia brangi draugė būtų jums jūsų siela, jeigu ją mylėtumėte užuot neapkentę - artimą, puikią draugę, su kuria galėtumėte pasikalbėti apie dangų...“

Susimąstau. Kaip surasti kontaktą su savo siela? Kaip ją mylėti?

Galbūt tai - buvimas tyloje, buvimas maldoje, įsiklausymas į vidinį balsą, kuris nesistengia peršaukti pasaulio šurmulio ir nelenda, kai nėra kviečiamas į bendrystę. 

O gal yra kitoks atsakymas?


Įrašo autorė - Irena.