Skaitau Marijos
Valtortos knygą „Taip man buvo atskleista Evangelija“. Ji teikia kažkokią vidinę ramybę. Be to, joje
randu paslėptų Dievo „perliukų“. Štai vienas iš jų, kuris labai mane palietė.
Kalba Kristus: „Jeigu
jūsų siela būtų gyva, ji jums pasakytų, ar ji
yra malonėje. O jeigu ji malonėje, tai ji panaši į gėlę jūsų angelo
Sargo rankose – saulės nubučiuotą gėlę, sudrėkintą Šventosios Dvasios rasa,
Dvasios, kuri ją šildo ir apšviečia, pripildo dangiškos šviesos ir
papuošia...Kiek daug tiesos jūs sužinotumėte iš savo sielos, jeigu mokėtumėte
su ja kalbėtis, jeigu ją mylėtumėte, kadangi ji daro jus panašius į Dievą,
kuris yra Dvasia, kaip ir jūsų siela yra dvasia... Kokia brangi draugė
būtų jums jūsų siela, jeigu ją mylėtumėte užuot neapkentę - artimą, puikią
draugę, su kuria galėtumėte pasikalbėti apie dangų...“
Susimąstau. Kaip
surasti kontaktą su savo siela? Kaip ją mylėti?
Galbūt tai - buvimas
tyloje, buvimas maldoje, įsiklausymas į vidinį balsą, kuris nesistengia
peršaukti pasaulio šurmulio ir nelenda, kai nėra kviečiamas į bendrystę.
O gal
yra kitoks atsakymas?
Įrašo autorė - Irena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.