gegužės 28, 2014

Kai "aplanko" vėžys


Pastaruoju metu mano gyvenimą supurtė žinia: artimam giminės žmogui, su kuriuo dažnai bendrauju - paskutinės stadijos išplitęs vėžys. 

Žinia - lyg perkūnas iš giedro dangaus perskrodė visus. Žmogus niekuo nesirgęs, gana jauno amžiaus. Mintys apie tai nepaliko nei dieną nei naktį. Šita diagnozė man ne naujiena, bet ji buvo kažkur toli, šalia, nelietė manęs. 

Šiandien ji verčia mąstyti apie visus šios negandos ištiktuosius ir jų šeimas. Ką išgyvena patys ligoniai ir jų artimieji? Kaip padėti visiems tiems žmonėms? Juk daugeliu atvejų ši žinia priimama kaip mirties nuosprendis. Koks bebūtų netobulas šitas pasaulis, niekas nenori jo palikti. Nei vienas nenori skirtis su savo artimaisiais.

 Pastatyti prieš faktą, mes pirmiausiai padėjome šiam žmogui sugrįžti prie Dievo: melstis, susitikti su kunigu, žadinome tikėjimą ir viltį, pasitikėjimą Viešpačiu, rodėme meilę. Nežinau, kuo baigsis istorija, bet džiaugiamės šia diena, kad mūsų ligoniukas ramus, susitaikęs su likimu, kurį Dievas jam yra numatęs. Jis sako: „Kaip bus, taip bus“. Žmogus naudojasi visomis Dievo duotomis medicinos ir liaudies išbandytomis gydymo priemonėmis, meldžiasi. Ir mes visi meldžiamės už jį. Kartu meldžiamės už visus sergančius vėžiu ir jų artimuosius.

Tegul Dievas gydo visus sergančius vėžiu. Vilties jiems, kantrybės ir ištvermės bei Dievo gailestingumo ir atsivertimo malonės, kad išsaugotų gyvybę amžinajam gyvenimui.  
Stiprybės jų artimiesiems.

gegužės 14, 2014

Pradėk nuo savęs

Skamba ausyse per pamokslą kunigo pasakyti žodžiai: „pradėk nuo savęs“. Jis kalbėjo apie meilę, apie išmokimą  mylėti.
 
Pradėti reikia nuo savęs pamilimo, po to mokytis pamilti kitą ir tik po to galėsiu pamilti Dievą. Tik Dievas turi amžinojo gyvenimo raktus ir tik Jis galės įsileisti mane pas save. Dievas yra meilė, vadinasi turiu pamilti, išmokti mylėti, ir tik meilė atrakins man dangaus vartus. „Pradėk nuo savęs“, man atrodo, kad šie kunigo pasakyti žodžiai tinka visoms situacijoms: atleisti, neteisti, atsiversti, keistis ir taip toliau. Viską pradėti nuo savęs. 
 
Pabandau paanalizuoti sąvoką „atleisti“. Ką tai reiškia? Seniai ieškojau atsakymo į šį klausimą. Ir tą pačią dieną, kai išgirdau pamoksle pasakytus palietusius žodžius,  per kito kunigo misionieriaus paaiškinimą radau man labiausiai priimtiną atsakymą. Jis paaiškino, kad tai reiškia atstatyti santykius. Patarė prisiminti Kristaus pasirodymą po nukryžiavimo Tomui. Jėzus jam parodė savo žaizdas, jos buvo, bet nebekraujavo.
 
 Taip ir atleidimo situacijoje. Padaryta žaizda lieka, ji yra, bet nebekraujuoja. Situaciją gali priimti ramiai, apsvarstyti, analizuoti, apžiūrėti ir iš kito pozicijos. Atleisti sau, atsiprašyti ir po to gali atleisti kitam, bei prašyti Dievo atleidimo. Jėzus prižadėjo, jei atleisiu savo kaltininkams, atleis ir man. Ir taip kiekvienu atveju ir įvairiais aspektais. Tik, manau, svarbiausia nedaryti nieko vienam, kviestis kartu ir Jėzų, Mergęlę Mariją, angelus, šventuosius, nes be jų pagalbos vargu ar pajudėsiu iš vietos ir ar teisinga kryptimi nueisiu.

 Tepadeda mums Dievas.