gruodžio 27, 2014

Šventoji valanda Naujųjų Metų naktį



Šventoji valanda - tai naktinė adoracija namuose, skirta Dievo garbei ir šlovei. Mes visi esame dorinio sugedimo liudininkai,pasireiškiančio Dievo įsakymų nesilaikymu, krikščioniškųjų vertybių atmetimu ir nepaisymu, dvasinio drungnumo egzistencija ir plitimu, karais, mažėjančiais pašaukimais pašvęstajam gyvenimui ir daugeliu kitų ydų. Todėl kviečiu Naujųjų Metų naktį visus norinčius įsijungti į bendrą maldą namuose ir maldauti Viešpatį, kad jaunimas būtų apsaugotas nuo visų piktųjų dvasių kėslų, apgaulių. Kad pamiltų Dievą ir dorą, kad būtų tvirtos šeimos, kad jose skleistųsi tikėjimas, kad atsiverstų netikintys ir nusidėjėliai, kad pasaulyje viešpatautų taika ir Lietuva būtų apsaugota nuo karo. Taip pat kviečiu melstis ir už pašvęstąjį gyvenimą.

Šventoji valanda prasidės 2014 m. gruodžio 31 d. 21 valandą.  Baigsis – 2015 m. sausio 1 d. 6 valandą ryto. Mano pažįstamų ratas pasidalins po 1 valandą ir visą šį laiką, kuriam įsipareigojo, melsis. Valandos  padalintos taip:  nuo 21 iki 22val.; nuo 22 iki 23val. ir taip iki ryto 6 valandos.  Pvz., manoji adoracijos  valanda bus nuo 4 iki 5 valandos ryto.

Kaip tai daryti?

Adoraciją, kiek tai galima, reikėtų atlikti klūpant - atgailos dvasioje. Arba nors kiek paklūpoti pradžioje ir pabaigoje. Būtų naudinga rankose laikyti kryželį, užsidegti ta intenciją žvakę, jungtis dvasioje su kunigais, kurie tuo metu aukos Šventąsias Mišias  bet kur pasaulyje, jungtis dvasioje kartu su visais besimeldžiančiais tuo metu bet kur pasaulyje ir tą valandą adoruojančiais. Dvasioje parpulti ant kelių priešais altorių, ant kurio Dangiškasis Sūnus aukojasi savo Dangiškąjam Tėvui už žmonių nuodėmes. Kreiptis į Sopulingąją Motiną, kuri šimtmečiais kenčia kančias už mūsų visų nuodėmes kartu su savo Sūnumi. Prašyti pagalbos Archangelų, angelų, savojo Angelo sargo ir visų Šventųjų.

Ką kalbėti?

Bandyti įsiklausyti į savo širdį, kaip ves Šventoji Dvasia. Aš turiu knygęlę „Šventoji valanda. Naktinė adoracija namuose“. Melsiuosi iš jos. Kas jos neturi – ne bėda. Galima visą valandą melstis Rožinio malda, ar kitomis maldomis. Sausio 1-osios ryte švęsime: Mergelės Marijos – Dievo gimdytos šventę, todėl Jos melskime užtarimo.

Po tos palaimingos nakties pasaulis tikrai taps geresnis.

Dievo palaimos visiems, vienykimės maldoje ir linkiu visiems palaimingų 2015-ųjų Viešpaties metų.

gruodžio 22, 2014

Laukiu Kristaus gimimo



                  
 Jėzau, kaip man Tave pasitikti? Kur paguldyti? Kaip išpuošti ne tik namus, bet ir savo širdies gelmes, kad Tu gimtumei manyje? Tokie klausimai visą Adventą sukosi galvoje.

Kai liko tik kelios dienos iki Jėzaus gimimo dienos, atėjo mintis, kurią perskaičiau Šventosios Faustinos „Dienoraštyje“. Ji, prieš kažkurią Mergelei Marijai skirtą šventę, kalbėjo devyndienį sudarytą iš 1000 „Sveika Marija“... Koks gražus Dangiškosios Motinos pasveikinimas! Pamaniau, jeigu noriu, kad Kristus gimtų manyje, pirmiausia į savo širdį turiu pasikviesti besilaukiančią kūdikėlio Mariją. Atrodė toje gausybėje reikalų neįmanoma per dieną sukalbėti tiek Mergelės Marijos pasveikinimų. Pabandžiau - išėjo. Šiandien kalbėsiu tik trečią dieną, bet esu laiminga, kad taip galiu pagarbinti ir pasveikinti mano Atpirkėjo ir savo dangiškąją Motiną, besiruošiančią dovanoti pasauliui Išganytoją, mūsų Dievą ir širdžių Karalių.

Dangiškoji mūsų visų Motina, Tu esi neatskiriama nuo savo Sūnaus, prašau, ateik į mūsų visų širdis ir pagimdyk Išganytoją, kad mes kiekvienas taptume šventesni, geresni, išmoktume mylėti ir atleisti, garbinti ir šlovinti Tėvą danguje ir Viešpaties sukurtas pasaulis taps tobulesnis. Amen.

Visiems palaimintų Šventų Kalėdų.  Linkiu, kad Kūdikėlis Jėzus gimtų kiekvienoje širdyje.

gruodžio 08, 2014

Ar man turi rūpėti kito žmogaus elgesys?


Kas man galėtų atsakyti į šitą klausimą? 

Klausiu todėl, kad eilinį kartą susierzinau, stebėdama, kaip save laikantys giliai tikinčiais, nenori nieko daryti dėl kitų, gyvena tik dėl savęs, savo patogumui. Mintys vargino ir nedavė ramybės. Pradėjau ieškoti paguodos pas Viešpatį. Jo vedimu pažiūrėjau dokumentinį filmą apie Šventąjį Antaną Paduvietį. Pasidarė gėda. 

Šventasis Antanas buvo kilęs iš turtingos šeimos, išsilavinęs, priklausė Augustinjonų vienuolijai, studijavo Evangeliją, gyveno patogiai ir sočiai, tačiau anksti pajuto pašaukimą gyventi dėl Dievo. 

Jam buvo pavesta priimti atkeliavusius mažesniuosius brolius Pranciškonus. Jie padarė  Šventajam didžiulį įspūdį. Taurė prisipildė, atvežus į jų miestą nukankintų Maroke brolių pranciškonų palaikus, Antanas suvokė - štai kur tikroji Evangelija – tai yra - būti nukankintam dėl Kristaus. Šventasis Antanas paliko Augustinjonus ir apsivilko Pranciškonų abitu, vienas iškeliavo į Maroką ieškoti kankinio mirties. Ši vieta siejosi su mano dvasine būkle ir mano klausimu. 

Neaišku, ar Šventasis ieškojo, kas vyks kartu, o gal tiesiog pajuto – jis taip turi padaryti dėl Dievo. Jam nerūpėjo kitų nuomonės ir veiksmai, žinojo - jis atsakys už savo veiksmus prieš Dievą ir niekas kitas. Tačiau kažkodėl man atrodo, kad esu atsakinga ir už greta esantį brolį ar sesę. Kokia Viešpaties valia man? Šventasis Antanas taip pat suklydo dėl Dievo valios jam - ne tokia buvo Viešpaties valia jo sumanymui. Dievas nenorėjo, kad jis mirtų Maroke dėl Jo kankinio mirtimi. Vos išlipęs į krantą Antanas sunkiai susirgo neaiškia liga. Jam liko vienintelis kelias - sėsti į laivą ir plaukti atgal. Laivas papuolė į audrą, sudužo ir Šventasis buvo išmestas kažkur Sicilijoje. Po to jis pėsčiomis nukeliavo į pranciškonų kapitulą, kad pamatytų Šventąjį Pranciškų ir buvo vieno provincijolo priimtas. Dievo valia nutiko taip, kad, kartą, kunigui teikiant kunigystės šventimus, nebuvo kas sakytų pamokslą, buvo liepta Šventajam Antanui. Per tai Dievas atskleidė Antano talentus, savo valią jam. 

Kai mokslininkai po daugybės metų tyrinėjo Šventojo Antano kaulus, nustatė - Antanas daug keliavo pėsčiomis, daug klūpėjo. Tai jis darė dėl Dievo, o ne savo malonumui. Manau, kad jis sutiko daugybę įvairių žmonių, nežinau, ar jis pergyveno dėl jų elgesio, nemeilės Dievui ir artimui? Tikriausiai, nes daug pamokslavo. Ilgai mąsčiau. Ir, man atrodo, turi jie man rūpėti, už tokius žmones privalau melstis, išlikti rami dėl jų elgesio, nes  ne mano jėgoms juos pakeisti. Paprašiau Viešpaties ramybės ir ją gavau. Šlovė Tau Kristau.

Kokia jūsų nuomonė?


Įrašo autorė - Irena.