balandžio 15, 2015

„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“



Mano sąmonė „apaugo“ rūpesčiais, reikalais, darbais. Tokią išvadą sau pasidariau po Šventų Velykų, sugrįžusi iš savo uolos (vienatvės). Gavėnios metu bandžiau į ją pasitraukti, kiek buvo  įmanoma, bandžiau, kuo dažniau likti viena su Dievu. Atėjo Velykos, Jėzus mirė už mane ir prisikėlė, o ką manyje subrandino Gavėnia, kokius vaisius?  

Supratau - „apsinuogino“ mano sąžinė ir pastebėjau, kokia nuodėminga mano siela. Galėčiau ją palyginti su kaktusu, nusagstytu mažučiais spygliais, jie beveik nematomi, bet jų tiek daug, taip giliai sminga Kristui į kūną, jis kraujuoja, mano siela sekina Jėzaus kūną ir priverčia mirti. Ausyse skamba Jo ištarti žodžiai ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Jie skirti man. Juk tai aš verta mirties, ne Jėzus. Tačiau, jei būčiau aš mirusi, būčiau žuvusi amžinai, būčiau pasmerkta amžinoms kančioms.

 Pačiai atrodė – „gyvenu be nuodėmės“, bet viskas buvo gražiai šėtono užmaskuota. Jis mane vedžiojo kur norėjo ir kaip norėjo, ėjau kaip klusini avis, tik ne į to balso kvietimą atsiliepiau. Prisirišimai, teisimai, vertinimai, savimeilė, pyktis, įsižeidimai, neatleidimai ir taip toliau. Sąžinė „užmūryta“ ir atrodė - viskas gerai. Bet kai „nukrito žvynai nuo jos akių“ ir viskas apsinuogino, supratau - daug kas negerai, reikia keistis, melsti Viešpaties tos malonės, nes tai ne mano jėgoms, įveiktį šėtoną (jis stipresnis ir gudresnis už mane).

Suvokiau (kiek tai įmanoma žmogui) – koks begalinis Dievo gailestingumas man. Tik tobula meilė, kurioje nėra dėmės, gali taip mylėti, būti tokia kantri ir maloninga. Aš gyvenau, diena iš dienos dariau nuodėmes ir ne po vieną, teršiau savo sielą, o kartu ir pasaulį, tapau nevertu vadintis Dievo vaiku, nusipelniau amžinos mirties, tačiau Jėzus kantriai ir atlaidžiai stebėjo, švelniai kuždėjo į mano „užmūrytą“ sąžinę ir laukė, kada atsipeikėsiu, atsiliepsiu į Jo kvietimą, atgailausiu. 

Jėzau, Tu prisikėlei ir pasislėpei nuo mano nuodėmingų akių, nes šventumas ir nuodėmė negali būti kartu. Aš pamačiau, kad esu nuodėminga, o Tu – tobula meilė ir gailestingumas. Kaip plaštakė veržiasi į šviesą, taip šiandien mano siela ieško Tavęs ir veržiasi į Tave. Tėve, atleisk man, nes aš dažnai, nesuvokiu, ką darau, padėk suprasti, pastebėti savo nuodėmes, apgailėti jas, atsiteisti, išpažinti, melstis, tarnauti Tau ir Tavo žmonėms, kad tik būtų išgelbėta mano siela, perkeisk mane. Nesislėpk nuo manęs, be Tavęs niekas išlikti gyvas negali. Tegul Tavo gailestingumas nusileis ir ant manęs, tegul Tavo kraujas nuplaus ir mane. Noriu būti Tavo vaiku. Ačiū Tau, Viešpatie, kad mane išklausai.