gruodžio 26, 2012

Kaip aš išgyvenau Kalėdas

      
Buvo Adventas - ruošimasis Jėzaus gimimui. Daugybės reikalų ir rūpesčių laikas. Atėjo Kalėdos, girdėjau, kažkur Betliejuje gimė Jėzus Kristus. Aš laukiau Jo gimimo. Tačiau tą dieną nieko, ko tikėjausi neįvyko - sielos tamsa ir tyla.
 
Kur rasti gimusį Kristų, kur tas Betliejus? Žinau, sužibo virš jo žvaigždė, kuri atvedė karalius prie Kūdikėlio. Meldžiau Šventosios Dvasios, kad nuvestų mane sieloje prie Dievo Sūnaus ėdžių. Turiu Jam dovaną, per visą Advento laiką ruoštą puokštę, nešu ją. Kelionė buvo sunki: per tamsą, pasitikint vien Dievo vedimu. Kai visi giedojo ir ragino garbinti gimusį Kūdikėlį Jėzų, aš ėjau tamsos, abejonių, skausmo keliu.
 
Kažkur giliai širdyje ruseno viltis - rasiu. Ir ji neapvylė. Antrą Kalėdų dienos rytą pamačiau tai ko ieškojau - Jėzų. Padėjau atsineštą puokštę. Štai čia guli mano sielos Viešpats ir Karalius. Klausiu: "Kokį įsakymą man duosi? Ką turiu daryti?"
 
Jėzus man sako:  "Sodinsime sielos vynuogyną. Štai daigelis Šventų Mišių aukos, pasodink jį ir kiek galima dažniau jį lankyk, laistyk ir prižiūrėk. Išpažnties daigelis, nors kartą per mėnesį jį atsimink ir naudok. Šventojo Rašto kasdienis skaitymas ir meditacija, augink ir brandink jį. Kasdienės maldos, buvimas su manimi ir mūsų bendrystė šventa tebus puoselėjama. Kiek gali daugiau tam skirti laiko, laistyk kantrybės vandeniu šventu. Pasninko ir susilaikymo daigelį sodinkim kartu. Kantrumas, kurį seniai tavy brandinu. Geri darbai, gyventi, aukotis dėl sielų kitų. Visa tai tavy sodinu. Auginki, laistyk, prižiūrėki tu. Tai mano vynuogynas, kurį šiandien tavyje sodinu. Gal bus ir naujų augalų, parodys tau Šventoji Dvasia jų. Svarbu - sąžiningai eiti šią tarnystę, kurią tau skiriu."
 
Šiandien šlovinu savo gimusį Karalių, dėkoju, kad Jis rūpinasi manimi.

gruodžio 19, 2012

Dievo gimimo belaukiant...


Dievas turi užgimti, gyventi, turi rasti gerumą širdies.

Bet kur Jam ateiti, jei sielos neįsileidžia Dievo širdies?

Dievas mato tik „šventę“ be Jo širdies.

Kur Jam apsigyventi? Kur rasti ėdžias? Kas jam padės?

Kas priims Dievą, įsileis, gerumu kas palies?

Nėra meilės šiandien: pyktis, nesantaika, žudynės.

Kas priglaus, pasitiks Meilę?

Ar ras Dievas vietos? Ar ras tikėjimą?

Viskas šiandien nuniokota , sudaužyta, nužudyta piktos širdies.

Prašau, žmonės, ištuštinkim sielas, atverkim duris gimstančiai Meilei,

 kuri tuoj nusileis į pasaulį, į širdis.

Priimkime Dievą, atsiverkime gėriui, sukilkim, ištremkime blogį,

ištuštinkim sielas, paruoškime Dievui, gimstančiai Meilei,

pamilkime Meilę, mylėkime, paskęskime Meilėje.

gruodžio 13, 2012

Adventas - laikas keisti pasaulį, pradedant nuo savęs


Adventas - Kristaus gimimo laukimo laikas. Mąsčiau - jis turėtų skirtis nuo kitų metų laikų. Kaip aš turėčiau laukti Kristaus ? Kaip pasiruošti Viešpaties gimimui?
Palietė per rekolekcijas naujai išgirsta, kunigo pasakyta mintis: Pasaulį pradėkime keisti nuo savęs. Tai tapo mano advento laiko devizu.
Lengva pasakyti, bet kaip padaryti?
Pradėjau nuo išpažinties. Pažvelgiau į savo vidų - nuodėmės tarsi mūro siena skyrė mane nuo Dievo. Ši siena buvo sumūryta iš mano puikybės, pykčio, nekantrumo, neatleidimo, teisimo, stabų ir daugybės kitokių nuodėmių plytų. Išpažintimi ir atgaila sugrioviau šią sieną, išpurenau žemę ir pasodinau meilės, atleidimo, nuolankumo sėklas, kurias laistysiu malda ir auka. Aš žinau, kad piktas priešas puls mano sodą, mėtys naujas plytas, akmenis, siųs audras, vėtras, krušas...
Aš prašau Mergelės Marijos, dangiškosios Motinos, šventųjų ir Viešpaties pagalbos, kad apsaugotų mano pasodintas gėles, kurias auginu Jėzui. Noriu išauginti ir atnešti jas gimusiam Kūdikėliui, kad Jis pajustų, jog yra laukiamas, kažkam brangus. Todėl aš kantriai ir budėdama sėdėsiu prie savo pasodintų sėklų, laukdama žiedų ir vaisių.
Dangiškasis Tėve, be Tavo pagalbos aš jų neišauginsiu, padėk man. Aš labai laukiu Tavo Sūnaus gimimo ir trokštu pasitikti Jį su savo išaugintų gėlių puokšte...


Įrašo autorė - Irena.

lapkričio 24, 2012

Pasaulis pagal energijos tvermės dėsnį


Kadangi  esu inžinerinio išsilavinimo, kartais į tikėjimo dalykus žvelgiu pro kitokią - techninio mąstymo prizmę. Vakar pietaudamas susimąsčiau apie energijos tvermės dėsnį, kuris sako, kad:
 
visas energijos kiekis izoliuotoje fizikinėje sistemoje išlieka pastovus, tačiau energijos formos gali kisti.

Plačiau šį dėsnį nusako pirmas termodinamikos dėsnis. Trumpai tariant, tai reiškia, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, o vienos rūšies energija gali virsti arba būti pakeista į kitos rūšies energiją.
 
Žiūrint iš tikėjimo pusės, pirminis ir vienintelis energijos šaltinis yra Dievas. Sukūręs žmogų Jis suteikė pastarajam galimybę generuoti energiją savo minčių pagalba, kaip pavyzdys to gali būti - malda, bendravimas su Dievu jos pagalba.  

Moksliškai yra įrodyta, kad žmogus generuoja aplink save energiją, dar kitaip vadinamą aura. Kadangi mes gyvename fizikiniame pasaulyje, paremtame Dievo nustatytais dėsniais, galima būtų teigti, kad mes savo mintis galime transformuoti į tam tikros rūšies energiją ir perduoti jas neribotais atstumais, panašiai kaip yra perduodamos radijo bangos tik žymiai didesniu greičiu. 

Tačiau svarbu paminėti, kad žmogus geba generuoti ne tik teigiamą, bet ir neigiamą energiją, kas lemia ir mūsų santykius su  kitais žmonėmis, net su pačiu Dievu. Ypač didelį energijos kiekį žmogus generuoja būdamas emociškai nestabilios būklės t.y dideliame džiaugsme, arba dideliame sielvarte. 

Todėl, mielieji, raginu melstis netik tuomet kai viskas sekasi, kai esame apipilti Dievo teikiamomis malonėmis, bet ir dėkoti už suteikiamą kančią ar liūdesį. Aukokime savo maldą už konkretų dalyką ar asmenį ir patys to nepajusdami prisidėsime prie pasaulio išgydymo ar bent jau artimo savo...

lapkričio 14, 2012

Kodėl tikėti?

"Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas",- rašo šv. Morkus evangelijoje (16, 16). Šiais žodžiais Išganytojas išreiškė savo norą, kad visi tikėtų. "Be tikėjimo negali patikti Dievui. Kas artinasi prie Jo, būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina". (Hbr11, 6)

Tikėjimas ateina ir neretai yra brandinamas per religinius išgyvenimus. Kun. K. Trimakas kalba: "Tikėjimas per išgyvenimus gimsta, ypatingi religiniai išgyvenimai dažnai lemia asmens staigų atsivertimą iš netikinčiojo į tikintįjį". Stiprus, netikėtas įspūdis taip paveikia netikinčiųjų sąmonę, protą, jausmus ir valią, kad jie įsitikina Esančiojo buvimu. Tačiau tikėjimas gali ir varijuoti, vienų jis bręsta, kitų lieka tas pat, trečių nyksta, net miršta. Vystosi ir bręsta, tik tie kurie sąmoningai tiki. Mūsų tikėjimo brandumas priklauso nuo religinio išgyvenimo turinio.Turbūt esame nors kartą išgyvenę kažką stipraus kas palietė mūsų širdį...

Tačiau neretai kai kurių žmonių tikėjimas taip ir lieka pradinėje būsenoje, arba atvirkščiai nutolsta nuo Dievo ir išbraukia Jį iš savo gyvenimo. Čia pasireiškia žmogaus tamsioji pusė kuri neleidžia išeiti iš savęs, spinduliuoti gėriu kitam, rūpintis ir patarnauti... Ruemke išskaičiavo kliūtis kurios trukdo mums atpažinti Dievą bei visapusiškai pasišvęsti Jo valiai.

Kliūtys atpažinti Dievą: vienpusiškas mąstymas, aklumas simboliams, vidinis priešinimasis, išmanymo ir nepriklausomumo stoka, refleksijos stoka.

Kliūtys Dievui atsiduoti: vaikiškumo požymiai (pinasi su egoizmu, Dievas suprantamas tik asmeniniam patogumui įgyti) egoizmas, narcisizmas, idividualizmas. (Jeigu įdomu, plačiau apie tai galite paskaityti knygoje Kun. K. Trimakas "Tikint bręsti" 78-79psl.)

Tikėjimas yra žmogaus atsiliepimas į Dievo iniciatyvą. Jis prasideda įtikėjimu, Dievo pripažinimu. Toliau vystosi į atsidavimą bei pasišventimą. Tikėjimą suvokti ne protu, bet pasišvęsti valia, širdimi ir gyvenimu.

Tikėjimas yra galutinio rūpesčio būsena. Kadangi juo pripažįstama, kad yra kažkas, kas yra galutina, tai iš tikinčiojo jis reikalauja visiško atsidavimo, taip pat pažadą visišką įvykdymą.
( Paulius Tillich)

lapkričio 12, 2012

Filmas apie Šv. Antaną Paduvietį


- Norėčiau... norėčiau būti išgydytas nuo šio pasaulio blogio, kad paskui galėčiau gydyti ir kitus, - tarė vienuolis Antanas.
 - Tik Dievas gali išgydyti visus, - atsakė jam į tai kitas. 
(citata iš filmo "Antanas - Dievo karys")

Kažkodėl būtent šie žodžiai užkliuvo žiūrint filmą apie šv. Antaną Paduvietį - vieną žymiausių ir gerbiamiausių šventųjų.
Aš manau, kad Dievas mus gydo nuolat - vienus per kančią, kitus - per maldą, trečius - per jų atliekamus darbus.  

Atverkime savo širdis Dievui, apsivalykime nuo mus slegiančių nuodėmių! Priimkime visus išbandymus, kuriuos gauname. Tuomet galbūt Dievas panorės, kad taptume Jo kariais, kaip šv. Antanas Paduvietis, kuris, palikęs šio pasaulio patogumus, išėjo ieškoti Dievo.

Nuostabiausia tai, kad Dievą jis rado ne už aukštų bažnyčios sienų, ne protinguose raštuose, o paprastuose, pavargusiuose, nuodėminguose žmonėse, tokiuose kaip Tu, kaip aš, kaip mes visi..


Filmą Lietuvių kalba apie šv. Antaną Paduvietį galite pažiūrėti čia:

lapkričio 09, 2012

Vėlinės mano sieloje


Žvakelė ant mano artimojo kapo,
Šilta liepsnelė,
atverianti duris į prisiminimų šalį,
Į tai, kaip žvilgsnis artimas sušildo širdį,
Priglaudžia,  nuramina.
Kaip buvo gera, kai ranka
Galėjau liesti aš tave.
Šiandieną - tik šilta liepsnelė  man mena tas dienas.
Dabar tik mintimi, malda bendrauti aš galiu.
Šventa ugnimi susijungėme, širdies šauksmu pasikalbėjome.
Žvakelė, kapas, aš ir tu.
Ir Dievas mūsų širdyse kartu.
Prie kapo visi mes susitinkame prisiminimuose,
 Bendravime šventų širdžių.
Tikiu, kad tu – šventųjų gretose, kad
Tau ten gera - Tėvo namuose.
Tikiu maldos galia, Dievu, šventųjų bendryste -
mane tai guodžia ir ramina žvakelių jūros bangose.



Mintys prie kapo

Kiek daug sielų šios žemės keliuose,
Kiek daug jų artimųjų kapuose.
Jų kraujas šiandien šaukiasi į mus -
Išlaisvint sielų kančiose.

Kaip elgetos pakelėse, jie prašo išmaldos -
Maldų gyvųjų už juos, už jų klaidas ir nuodėmes.
Jos šaukiasi visų ir sėdi artimųjų gyvenimo pakelėse.
Su skardinėmis  maldoms, aukoms, kurios išpirktų ir atsiteistų štai už jas.

Deja - negausios jos, skatikai tenubirę, kai atmena - pasimeldžia.
Negaili išmaldos varguoliams už jų sielas artimieji žemės keliuose.

Renkasi sielos prie bendro stalo danguje su elgetų skardinėmis.
Dažnai jos tuščios:
Neatmena jų artimieji, neprisimena jų maldose.
Pavienės sielos - turtingos elgetos.
Prikrauta daug: Šv. Mišių, išmaldų, maldų už mirusius savus.

Dažnai jų vakarienė - skurdi. Lėkštė tuščia... vien liūdesys gilus jų širdyse.
Nesimeldžia jų artimieji, nors viską jiems paliko, dėl jų gyveno žemės keliuose.
Jie šiandien alksta danguje.

Brangieji, atminkite, kad mirę artimieji alkani yra,
kad jie maitinasi malda, Šventa Mišių auka
ir išmalda varguoliams intencija šventa.
Atminkim juos ne tik per Vėlines, bet nuolat savo maldose.


Įrašo autorė - Irena.

lapkričio 02, 2012

Ar bus pasaulio pabaiga?


Tenka girdėti, kad kai kurie žmonės yra panikoje: artėja pasaulio pabaiga, gyvena daugiabutyje, neturi net sodo namelio, kur reikės slėptis, kaip ją išgyventi? Tokiems norėtųsi pasakyti – nelaukite, nesulauksite. Ne žmogaus valioje žinoti ir atspėti, ką Dievas yra nusprendęs. Ne žmogus yra Visatos šeimininkas ir kūrėjas, bet vienas Dievas. Jam vieninteliam žinoma data ir laikas.

Visi žinome, kiek  žmonijos istorijoje yra aprašyta “pranašų”, bandžiusių nuspėti pasaulio pabaigos datą. Visi patyrė pralaimėjimą, kad ir akivaizdžiausiai “įrodė” pabaigos datą, bet Dievas tik juokėsi. Šiandien mums brukama dar viena “neginčytina tiesa” apie tai, kad jau šiais metais mūsų laukia dar viena eilinė pasaulio pabaiga.

Tačiau pasaulis tikrai eina į pražūtį dėl savo elgesio, Dievo įsakymų nepaisymo. Mergėlė Marija ne kartą apie tai kalbėjo savo apreiškimuose įvairiose pasaulio vietose ir įvairiems žmonėms, įspėdama žmoniją ir prašydama pasikeisti, kad mūsų neištiktų, kokia nelaimė.

Siūlau pasižiūrėti filmuką :”Mergelės Marijos apsireiškimai XX amžiuje.“ Įsiklausyti į Dievo Motinos prašymus, keisti savo įsitikinimus ir gyventi pasitikint vien Dievu, nes viskas yra Jo valioje.


spalio 15, 2012

Kodėl kartais mūsų maldos neišklausomos?

 
-Kodėl kartais mūsų maldos neišklausomos?
Šv. Jokūbas, apaštalas:
„Jūs prašote ir negaunate, nes blogai prašote, trokšdami tenkinti savo įnorius“ (Jok 4,3).
Teologas P.Mešler paaiškina šią mintį:
„Jei mūsų maldos nevaisingos, priežasčių reikia ieškoti ne Dieve, bet mumyse. Priežastys gali būti trys: arba mes patys esame netikę, arba mūsų malda netikusi, arba netikęs prašomas dalykas“.

Jei kuris žmogus meldžiasi tik lūpomis, o ne širdimi ir protu, jei kas pasitiki tik savo įsivaizduotu gerumu, o ne Dievo gailestingumu, jei kas nesilaiko visų Dievo įsakymų ir netramdo aistrų, to žmogaus maldos nevertingos ir neišklausomos. Nusidėjėlis gali prašyti Dievą tik atsivertimo, pasitaisymo, atgailos malonės. Kas visai nesimeldžia, tas, greičiausiai, niekada nepasitaisys.
Kad Dievas išklausytų, mūsų malda turi būti ištverminga. Reikia nenuilstamai belsti į dangaus Tėvo duris, ir jei prašysime tinkamų dalykų, būsime išklausyti. Šv. Monika 16 metų meldė savo sūnui Augustinui atsivertimo, ir buvo išklausyta.

Teologas Mešler sako:
„Kaip oras apsupa žemę, taip malda savo veikiančia galia apima visą žmonijos istorijos vyksmą pasaulyje. Visos krikščionybės pergalės buvo pasiektos atsiskyrėlių, atgailautojų, vyrų ir moterų maldomis. Kankinių drąsa, atsivertimai, pamokslininkų išmintis gauta maldomis. Maldai neatsispiria jokia pasaulio jėga ir aistra, joks pavojus ir gundymas. Malda keičia žmogaus mintis ir pažiūras, valią ir jausmus. Besimeldžiantis žmogus nejučiomis pasikeičia, tampa kitokiu. Kaip sunku apdoroti šaltą geležį! Įkišk ją į ugnį: ji suminkštės ir tavo rankoms paklus. Melskis ir dar kartą melskis: malda yra ta dvasinė ugnis, kurioje tu pasikeisi, nugalėsi save ir savo aistras“.
 Per maldą mes įsiliejame į Dievo valią ir taip tampame jo galios dalininkais. Taigi, išeina, kad malda yra pats efektyviausias veikimas. Kai meldžiamės, mes galime pakeisti pasaulį, o be maldos mes nepadarysime nieko. Be to, ir pats Jėzus yra aiškiai pasakęs, kad nepakanka “daryti gera” bet kaip, bet reikia daryti gera vienybėje su juo, kitaip, užuot rinkus, “išbarstoma” (plg. Lk 11,23).  Pati malda yra labai efektyvus apaštalavimas. Apaštalauti - tai reiškia dovanoti Bažnyčią Dievui, dovanojant save, ir dovanoti Dievą Bažnyčiai vėlgi dovanojant save.

Ir dar..

“Nėra nieko vertingesnio už maldą; ji padaro galima, kas negalima, lengva, kas sunku. Žmogus, kuris meldžiasi, negali nusidėti”.
(Šv. Jonas Auksaburnis)
“Mums nebuvo įsakyta nuolatos dirbti, budėti ir pasninkauti, bet mūsų įstatymas yra nuolat melstis”.
(Evagrijus Pontietis)

Šaltiniai -  Dievogarba ir Vita consecrata.lt


spalio 05, 2012

Palaiminimų malda


Labai noriu pasidalinti malda, kurią gavau prieš porą dienų. Man ji labai prasminga. Norisi melstis ja kuo dažniau ir ypač užbaigti maldą.


Septyni šventi palaiminimai
(senovinė malda)
 

1.Tepalaimina mane dangiškojo Tėvo visagalybė, dieviškojo Sūnaus išmintis ir Šventosios Dvasios meilė. Amen.
 
2.Tepalaimina mane Nukryžiuotasis Jėzus savo brangiausiuoju Krauju. Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.
 
3.Tepalaimina mane Jėzus iš tabernakulio savo dieviškosios Širdies meile. Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.
 
4.Tepalaimina mane iš dangaus dangiškoji Motina ir Karalienė Marija ir tepripildo mano sielą vis didesne meile Jėzui. Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.

 
5.Tepalaimina mane mano angelas sargas ir visi šventieji angelai sargai teateina man į pagalbą, kad apsaugotų nuo piktojo priešo persekiojimų. Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.
 
6.Tepalaimina mane mano šventieji globėjai, mano šventasis krikšto globėjas ir visi dangaus šventieji. Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.
 
7.Tepalaimina mane skaistykloje kenčiančios mano brangių mirusių giminaičių sielos iki pačios tolimiausios kartos. Tegul jos būna mano užtarėjos prie Dievo sosto, kad ir aš pasiekčiau amžinąjį tikslą. Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.
 
Telydi mane mūsų motinos, šventosios Bažnyčios, mūsų Šventojo Tėvo, popiežiaus Jono Pauliaus II, mūsų vyskupo..., visų vyskupų ir kunigų palaiminimas. Ir šis palaiminimas, sklindantis iš visų šventųjų Mišių aukos, telydi mane per visas dienas, tesuteikia man laimės, sveikatos ir palaimos, teapsaugo mane nuo visų nelaimių ir tesuteikia man ištvermės malonę bei laimingą mirties valandą.Vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.

rugsėjo 30, 2012

Apie giliai paliečiantį maldos būdą

Norėčiau pasidalinti mintimis apie savo mėgstamiausią maldos būdą. Tai - malda su Šventuoju Raštu. Teko skaityti ir melstis daugybe maldų, įvairiais būdais, tačiau šis maldos būdas man atrodo pats mieliausias, priimtiniausias, perkeičiantis mąstymą, supratimą ir artimiausias sielai.

 Šventasis Raštas -  knyga duota paties Dievo žmonėms, Jo įkvėpta. Skaitai ir stebiesi ta išmintimi, kuri sklinda iš jos. Suvoki, jog joks žmogus negalėtų taip parašyti. Ši knyga skirta visoms kartoms ir visiems žmonėms, nesvarbu, kada jie gyveno: šiandien ar prieš tūkstantį metų. Ji gydo, perkeičia, laimina, veda gyvenimo kelyje, svarbu įsiklausyti, ką per ją man kalba Dievas. 

Negali Švento Rašto skaityti, kaip papuolė, kaip romaną. Su didžiausia pagarba imu jį į rankas, stoju Viešpaties akivaizdoje, paprašau išminties ir supratimo, Dievo vedimo, Šventosios Dvasios šviesos, Mergelės Marijos pagalbos, šventųjų užtarimo, angelų apsaugos ir atidžiai perskaitau tą vietą, kurią nurodo tų metų kalendorius, pvz. “2012 metai su Šventuoju Raštu”. 

Kažkas paliečia, “užkabina” eilutė ar žodis, užsirašau, suvokiu, kad per šią vietą Viešpats kalba asmeniškai man. Nutylu net mintyse ir bandau tyloje širdyje išgirsti, ką Dievas nori man pasakyti, kur veda. Užrašau mintis.  Pasimeldžiu dėl iškilusios kokios tai situacijos, ar žmogaus, padėkoju Dievui, Mergelei Marijai, šventiesiems ir angelams už vedimą ir  pagalbą. 

Taip meldžiuosi rytais, todėl dažnai visą dieną gyvenu su širdį palietusia mintimi. 

 

Įrašo autorė - Irena.

rugsėjo 14, 2012

Sunkumams užgriuvus


Prieš kurį laiką netikėtas įvykis sukrėtė mano gyvenimą. Lyg perkūnas iš giedro dangaus. Palietė kūną ir sielą. Fizinis galvos veržimas ir nepakeliamas dvasinis skausmas. Gėriau raminančius ir nuskausminančius vaistus - nepadėjo.
 
Ką daryti?
 
Meldžiausi ir internete ieškojau, kaip panašias situacijas sprendžia psichologai. Neradau nieko, kas paliestų širdį ir jausmus. Nusprendžiau pasiklausyti žmonių liudijimų, koks jų kelias buvo į Dievą.
Visi meldėsi atgailos malda:
„Viešpatie Jėzau, aš esu nusidėjėlis, bet Tu už mane mirei ant kryžiaus ir nuplovei mano nuodėmes savo krauju. Jėzau, ateik į mano širdį ir mano gyvenimą, keisk mane."
Pasimeldžiau ta malda ir sekančią dieną, ieškant liudijimų, patraukė dėmesį kunigo Arnoldo Valkausko kalba kažkokioje studijoje. Įstrigo pasakyti žodžiai, kad reikia įeiti į internetinį puslapį: www.egzorcistas.lt. Sekančią dieną taip ir padariau. Radau „Kada reikalinga prašymo išvaduoti malda?“ Pasitikrinau savo gyvenimą, pasimeldžiau rasta Jėzaus Kraujo pergalės litanija (pagal motiną Basilea Schlink) ir į vakarą pradėjo rimti galvos spaudimas, pagerėjo bendra fizinė savijauta, su kiekvienu pasimeldimu stiprėjo dvasinė būklė, nebelietė širdies kiti tuo metu buvę puolimai, atsirado didesnis tikėjimas ir pasitikėjimas.
 
Ačiū Dievui. Visa garbė ir šlovė Jam. Siūlau pabandyti kitiems.
 
 
Įrašo autorė - Irena.

rugsėjo 05, 2012

Kančios prasmė


    Mes visi, gyvenantys šį žemišką gyvenimą, esame nuo visko apsunkę, slegiami įvairiausių sunkumų ir išbandymų.  Nežinia, į ką atsiremti, su kuo pasikalbėti, kad būtų lengviau eiti  gyvenimo keliu. „Eikite prie manęs visi, kurie vargstate ir apsunkinti esate, aš jus atgaivinsiu“,- kalbama Evangelijoje (Mt 11,28). Todėl šiandien šie Jėzaus žodžiai būtų svarbūs kiekvienam. Jie įkvepia, įgalina mus išgyventi  visus sunkumus, kad būtų galima žengti toliau tobulėjimo link.  Nemažai šventųjų, kurie dabar džiaugiasi Viešpaties amžinąja šviesa, yra kalbėję apie aukščiausią malonę, slypinčią įvairiausiuose kentėjimuose.  Kaip mums paprastiems žmonėms tai suvokti ir kentėti su džiaugsmu?  Štai ką kalbėjo Dievo apvaizdos regėtoja – Motina Klara Moes:
 
"Kančias laikau didžiausiomis malonėmis, kurias gerasis Dievas man gyvenančiai yra suteikęs. Taip ištikrųjų niekas negali būti laimingesnis kaip tie kurie pririšti prie kilnių kryžiaus kančių. O Viešpatie, jokios kitos malonės Tavęs neprašau, kaip tik kančių, prispaudimų malonės. Aš jau senai patyriau, kad tik per kančias galima aukščiausiai pakilti ir arčiau regėti Dievą ir jungtis su Juo. Aš kiekvienai sielai norėčiau pasakyti garsiai, kad ji pamiltų kančias ir su džiaugsmu priimtų iš mūsų Išganytojo rankų, nes kančios slepia savyje didžiausius turtus."
                                                                                                                                    (Švč.Jėzaus Širdies laikraštis "Žvaigždė" 1930m. Nr.10. p.124)

Turbūt sunku mums kentėti, jeigu gyvename be Dievo, kai netikime Jo begaline meile, nes savyje neturime nieko stipraus, esame kaip tos nendrės lauke, kurios  net menko vėjo dvelksmo neatlaiko. Todėl Jis kviečia visus mus, priartėti prie Jo ir pamilti Jį. Sieti savo žemišką gyvenimą su Juo. Savo visus  vargus ir kančias paaukoti kokiai prasmingai intencijai, kad kančią išgyventume su didžiausiu džiaugsmu ir būtume apdovanoti neįkainojamais turtais.  Tikriausiai beprasmis  būtų gyvenimas, jei gyventume tik žemiškoje laimėje, prarastume progą patirti kažką tikrai vertingo - tikrąją (amžiną) laimę ir džiaugsmą.

Negaliu dar nepaminėti vienos šventosios, kuri pamilo kryžių. Tai - šv. Katarina. Kai Viešpats jai parodė du vainikus: erškėčių ir garbės, ir paklausė, kurį ji pasirinks? Be jokių abejonių ji ištiesė ranką link erškėčių vainiko, o į garbės net žiūrėti nenorėjo. Šventoji Katarina gerai suprato, kad gėda imti garbės vainiką, kai jos mylimas Viešpats turi erškėčių. Argi būtų gražu, kad nuodėmingas žmogus garbe spindėtų, o Kristus paniekintas, atstumtas, išjuoktas, kvailu paliktas stovėtų? Ne! Mylinti siela to negali pakelti, dėlto nori ir trokšta su kenčiančiu kentėti, o visą džiaugsmą, laimę ir garbę atideda po mirties.

Tad nenustokime ieškoti kažko prasmingo ir amžino, artėkime prie Išganytojo širdies, pamilkime visus be išimties. Nusipelnykime savo darbais amžinąjį gyvenimą.

rugpjūčio 15, 2012

Kančios ir išbandymų prasmė



Kuris laikas nepalieka mintis  apie kančios ir išbandymų prasmę. Daug girdėta, skaityta, bet kaip tai suvokti širdimi? Lieka tik pasiklausti Kūrėją, ką tai reiškia asmeniškai man? Ir plaukia žodžiai iš gilumos: 
Ko ieškai žemės šitos kelyje? Ko siekia tavo siela?
Ar gyventi "laisva" net naktyje, ar grįžti pas mane esybe visa?
Grįžimas - nepaprastas, sunkus yra.
Tai kova, kliūtis kiekviena širdyje nugalėta.
Tai žingsnis sieloj į mane. 
Grįžk nors skylėta, sušaudyta, sulopyta savo siela, kaina didžia sumokėta, grįžk į mane šaukiu širdyje.
Siela, šitą šauksmą girdėdama, per kliūtis ir pavojus veržias šiandien į mane.
Nėra jėgos jai nugalėti, nes Dievo balsas sieloj nors tylus, bet galingas yra.
Išbandymas, kančia, kova - viskas įveikta sieloj ir nugalėta .  
Siela, nors sulopyta, skylėta, bet laiminga kaskart artėja širdy į mane.
Tokia mano sielos trauka, tokia tavo sielai duota išbandymų, kančios  prasmė,
kad būtų mirtis širdy nugalėta ir išlaisvinta tavo siela, sugrįžtų  ji į mane.

rugpjūčio 08, 2012

Jėzaus romumas ir nuolankumas

Stebuklingu būdu į mano rankas pateko pluoštas Švč. Jėzaus širdies laikraščių (protėvių palikimas). Kadangi jie dabar man - neišsemiamas dvasinio turtėjimo šaltinis, tad pasidalinsiu tomis mintimis, kurios man atrodo yra vertos čia įkelti.

"Aš esu romus ir nuolankios širdies" .
Kas suprato šį trumpą sakinį, tas yra tikrai išmintingas.
Čia kalbama ne vien tik apie teorijos pažinimą, bet apie patį išganymo mokslą, kuris yra tobulybės praktikos įgijimui, o per tai ir dangaus pasiekimui be galo yra reikalingas. Dėl to mokslas savyje talpina du dalykus:  pažinimą ir pažinto dalyko įgyvendinimą. Pradžioje mes turime išmelsti šviesos, kad tiesą suprastume, o supratę  turime prašyti jėgos, kad suprastą tiesą įgyvendintume.

Tad neužtenka vien tik dorybę pažinti arba, kad ji mums yra reikalinga, apie ją žinoti, bet reikia pačią dorybę įgyti. Iš to aišku, kad mes turime Jėzaus pavyzdį mumyse įkūnyti, aiškiau tariant, mes turime tiek savo mintyse, žodžiuose, darbuose būti romūs ir nuolankūs. Tasai įsakymas turės iš tikrųjų perkeisti visą mūsų elgesį, ką sakau, visa vidaus intenciją ir per tai valdyti visas mūsų kalbas, darbus ir mintis. Tik tada keliausim tobulėjimo link.
Dievas įdėjo į mūsų širdį troškimą, kuris verčia mus siekti laimingos ramybės. Tasai troškimas yra mūsų prigimčiai įdiegtas, dėlto mes negalime priversti, kad jis nustotų. Iš tikrųjų, čia yra labai didelė malonė, kad Dievas įdėjo į mūsų prigimtį tą ilgesį, nes per tai mes lengviau ir griežčiau siekiame gėrio ir laimės. Nors mes laisvos valios vedami ir žemiškos prigimties veikiami pradedame ieškoti net klaidingose vietose ir situacijose tos laimės, bet nenustosime tol ieškoti, kolei surasime tą tikrąją laimę ir ramybę.
Pagaliau pats Kristus pasisako, kas Jis yra ir kaip Jis vadinasi:
"Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms poilsį".
                                                                                                 Iš T. Arnoldo raštų  ( Švč. Jėzaus Širdies laikr. "Žvaigždė" 1930m. Nr.9)

Mano mintys:

Ištroškus širdis Tavo  amžinos šviesos,
Dažnai žmogiško silpnumo vedama laimės ieškau ten kur jos nėra,
Bet  vistiek kažko nerimsta  širdis, nes  ieškau Tavęs, Tavo veido šviesaus
Dega krūtinej meilė karšta, daug ko nesupranta mano siela amžina
Bet pasiruošusi kęsti kūno kančias, kad laikui atėjus ji  Viešpatį šlovintų visa jėga...