PASKUTINĖ ADVENTO SAVAITĖ

Man paskutinė Advento savaitė– susikaupimas apmąstant savo ir pasaulio nuodėmes,  ėjimas į šviesą, ėjimas su Dievo Motina, kuri atneša Jėzų,  laukimas susitikimo su Juo. Liko kelios dienos. Šiandien pasaulį laiko apgaubusi tamsa, nuodėmė, ne meilė, karai, žudymas, neapykanta, išnaudojimas, narkotikai, žmonių grobimas, žudymai, vagystės... Tai liudija žiniasklaida. Mergelė Marija atneša Meilę, Šviesą, Tiesą, Ramybę ir džiaugsmą.

Gimsta viltis- Meilė ateina. Ji išsklaidys tamsą, nes pats Dievas yra pasakęs, kad visa išeina į gerą mylintiems Jį. Kyla džiaugsmas, laukiu užgimstant, laukiu meilės, šviesos. 

 Laukiu ir meldžiu - gimk, Kūdikėli Jėzau, mano ir visų žmonių širdyse ir pasaulis taps geresnis.  Meldžiu, kad Jis gimtų užkietėjusių nusikaltėlių, žmogžudžių, žmonių grobėjų, valstybių vadovų, netikinčių širdyse.

Visa Dievo tauta laukia šio gimimo. Prašau, Jėzau, paimk visus jausmus, iš mūsų širdžių ir pripildyk jas meile sau ir artimui. Mokausi iš Marijos priimti Meilę besąlygiškai, visuomet ištarti Dievui „taip“. 

Mano prašymą palydi malda „Tėve mūsų...“, meldžiu Dievo Motinos užtarimo kalbėdama „Sveika Marija...“ ir viskas tebus skirta tik Dievo garbei „Garbė Dievui...“

ADVENTAS – KELIONĖ Į ŠVIESĄ

1 diena. Užsidegu pirmąją Advento žvakę. Ji mane ves visą savaitę šioje Advento  kelionėje į Šviesą. Šiandien peržengiau ribą nuo įprastos kasdienybės į laukimą, į žinomą datą, kada Jis užgims. Nors dienos tamsios, labai trumpos ir dar  trumpėja, niekuo nesiskiria nuo kitų, bet širdyje iškyla suvokimas – vilties kibirkštėlė - jau greitai, žinau, kada ateis šviesa, o su ja ir mano Viešpaties gimimo šventė. Kaip turiu pasiruošti? Kaip pasitikti? Kaip nepraleisti laiko veltui?

 Šiandien sustoju maldoje, nurimstu, susikaupiu ir mąstau, nuo ko pradėti. Peržvelgiu mintis, širdį, darbus, aplinką. Ką turiu savyje pakeisti, kur nukreipti savo žvilgsnį ? Laikausi principo - šivesa traukia šviesą, todėl privalau suprasti, surasti, kas manyje tamsu, noriu būti šviesos dalelė. Jeigu būsiu tamsa, ar pasieksiu šviesą?  Šviesa mane taip apšvies, kad niekur ir nieko nuo jos nepaslėpsiu. Be Dievo aš ir to negaliu.  Meldžiu  Viešpatį man padėti suprasti, pasikeisti, pasiruošti Šviesai. Dievas - Šviesa. Laukiu šviesos, laukiu Dievo.

Pirmąją dieną ir savaitę ruošiuosi praleisti maldoje,  savo kelio peržvalgoje ir apmąstyme nuodėmės, kaip ji ateina į mane, nors to nenoriu, ką ji manyje veikia, kaip keičia, griauna, kaip atpažinti, išvaryti, atstatyti, atsižadėti ir kaip nuolat budėti ir kiekvieną akimirką būti pasiruošusei Jo atėjimui.

Visiems palaimintos Advento kelionės. Neikime  įprastais takais, bet ieškokime naujų ir tik tų, kurie išves į Šviesą.

Dievo gimimo belaukiant...

Dievas turi užgimti, gyventi, turi rasti gerumą širdies.

Bet kur Jam ateiti, jei sielos neįsileidžia Dievo širdies?

Dievas mato tik „šventę“ be Jo širdies.

Kur Jam apsigyventi? Kur rasti ėdžias? Kas jam padės?

Kas priims Dievą, įsileis, gerumu kas palies?

Nėra meilės šiandien: pyktis, nesantaika, žudynės.

Kas priglaus, pasitiks Meilę?

Ar ras Dievas vietos? Ar ras tikėjimą?

Viskas šiandien nuniokota , sudaužyta, nužudyta piktos širdies.

Prašau, žmonės, ištuštinkim sielas, atverkim duris gimstančiai Meilei,

 kuri tuoj nusileis į pasaulį, į širdis.

Priimkime Dievą, atsiverkime gėriui, sukilkim, ištremkime blogį,

ištuštinkim sielas, paruoškime Dievui, gimstančiai Meilei,

pamilkime Meilę, mylėkime, paskęskime Meilėje.

Adventas - laikas keisti pasaulį, pradedant nuo savęs

Adventas - Kristaus gimimo laukimo laikas. Mąsčiau - jis turėtų skirtis nuo kitų metų laikų. Kaip aš turėčiau laukti Kristaus ? Kaip pasiruošti Viešpaties gimimui?

Palietė per rekolekcijas naujai išgirsta, kunigo pasakyta mintis: Pasaulį pradėkime keisti nuo savęs. Tai tapo mano advento laiko devizu.

Lengva pasakyti, bet kaip padaryti?

Pradėjau nuo išpažinties. Pažvelgiau į savo vidų - nuodėmės tarsi mūro siena skyrė mane nuo Dievo. Ši siena buvo sumūryta iš mano puikybės, pykčio, nekantrumo, neatleidimo, teisimo, stabų ir daugybės kitokių nuodėmių plytų. Išpažintimi ir atgaila sugrioviau šią sieną, išpurenau žemę ir pasodinau meilės, atleidimo, nuolankumo sėklas, kurias laistysiu malda ir auka. Aš žinau, kad piktas priešas puls mano sodą, mėtys naujas plytas, akmenis, siųs audras, vėtras, krušas...

Aš prašau Mergelės Marijos, dangiškosios Motinos, šventųjų ir Viešpaties pagalbos, kad apsaugotų mano pasodintas gėles, kurias auginu Jėzui. Noriu išauginti ir atnešti jas gimusiam Kūdikėliui, kad Jis pajustų, jog yra laukiamas, kažkam brangus. Todėl aš kantriai ir budėdama sėdėsiu prie savo pasodintų sėklų, laukdama žiedų ir vaisių.

Dangiškasis Tėve, be Tavo pagalbos aš jų neišauginsiu, padėk man. Aš labai laukiu Tavo Sūnaus gimimo ir trokštu pasitikti Jį su savo išaugintų gėlių puokšte...


Įrašo autorė - Irena.