KAD 2017-IEJI TIKRAI TAPTŲ TAIKOS METAIS

Praėjo Kalėdos, susirinkę  visi prie bendro stalo  pajautėme bendrystę, meilę, džiaugsmą, ramybę, viltį. Vienas kitam nešame širdyse ir dovanojame Dievą, save, savo laiką,  taiką ir meilę. 

Ant slenksčio ir Naujieji. 2017 metai beldžiasi į duris. Norisi, kad tai būtų taikos ir ramybės metai, todėl: „Metas vienytis – visoms religijoms, etninėms grupėms – kad 2017-ieji tikrai taptų Taikos metais...“ Prisijunkime prie kvietimo:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-21-visu-religiju-ispazineju-malda-ir-pasninkas-idant-2017-ieji-butu-taikos-metai/153083

                      Visiems taikių, kūrybingų, Dievo palaimintų Naujųjų Metų!

DIDŽIOJI SAVAITĖ

Didžioji savaitė - Kristaus kančios ir mirties savaitė bėga apmąstymuose ir nustebime. Jis mirė už mane, kad aš gyvenčiau. Mirė todėl, kad myli mane.

Kaip man, savo ribotu protu suvokti, suprasti tokią meilę. Tiek iškentėti paniekos, gėdos ir didžiulio fizinio skausmo už nusidėjėlį.  

Kokia be galo tyra ir nesavanaudė turi būti ši meilė. 

Suvokiu vieną, jeigu Jis nebūtų miręs už mane, aš tikrai būčiau žuvusi savo nuodėmėse.

Koks gailestingumas! Kokia meilė! Žmogaus protui tai nesuvokiama. Kristus ne tik mirė už mane, bet ir pakvietė sekti Jį, leido sugrįžti, atsiversti, apgailėti savo nuodėmes, todėl šiandien aš jaučiu Jėzui begalinį dėkingumą. 

Už savo nuodėmes aš turėčiau būti prikalta prie kryžiaus ir tai būtų teisinga. Tuo tarpu Jėzus iš manęs nori tik vieno - atsidavimo Jam. Ką aš bedaryčiau dėl Jo būtų maža, kad atsilyginčiau už tą auką, kurią Kristus padarė dėl manęs. Mano dalyvavimas šios savaitės Šv. Mišiose, mano pasninkai, apsimarinimai ir maldos tėra  tik lašelis jūroje už Jėzaus dėl manęs  iškentėtą kančią.

O nesuvokiama Dievo meile, žmogui nesuprantamas gailestingume!

Didįjį penktadienį pradėsime Dievo gailestingumo noveną už savo ir pasaulio nuodėmes, kad pasiruoštume Dievo Gailestingumo sekmadieniui per Atvelykį. Melsiuosi su begaliniu dėkingumu.

Visiems palaimintų, džiaugsmingų Šventų Velykų. Kristus tikrai prisikėlė ir mirtis nugalėta!

Dykumos pamąstymai

Beveik visą vasarą išgyvenau sausros periodą. Nebuvo minčių, įkvėpimų, neturėjau ir kuo dalintis. Žinojau, jeigu tokia Dievo valia, tegul taip ir būna. Jis geriau žino, kas vyksta ir kas man geriausia. Tiesiog pasitikėjau, gyvenau ir meldžiausi. Mąsčiau, jeigu Dievas panorės, plauks upės ir iš uolos ištrykš vanduo. Mano širdis tylėjo, vadinasi - reikalinga tyla.


Į dykumą mane išvedė žmogaus žodis. Žodis prikelia, žodis gydo ir žodis nužudo,- byloja liaudies išmintis. Mano atveju jis nužudė. Išgirdau nepalankią man žinią ir tarsi kažkas manyje nutrūko. Daug meldžiausi už tą žmogų ir situaciją. Dar šiandien gyvenu su nerimu širdyje. Todėl supratau: labai svarbu, ką sakai kitam, ar tai būtų artimas ar svetimas žmogus. Ar galėsiu apsiginti Dievo teisme, juk Jis pasakė, kad teks už kiekvieną žodį atsiskaityti, nesvarbu, kokiu teisuoliu jaučiausi. Kai girdžiu skundus, teisimus, pinigų reikalavimus ir  net per teismus, man baisu, ką daro žmonės, jie nesuvokia ką daro. Gal teismą reikėtų palikti Dievui. Juk Jis ne veltui pasakė neteisti, kad nebūtume teisiami. Suprantu - nuskriaudė, įžeidė - sunku priimti. Bet ar aš nuteisiu teisingai?


Dvasios sausroje daug klausiau kunigų, vienuolių pamokslų, mokymų, stiprėjau jausmais, dilo emocijos, blanko prisiminimai. Lyg daigelis po sausros pradėjau atsitiesti, bet daigelis dar labai gležnas ir pažeidžiamas.

Po šių išgyvenimų jautriau reaguoju į kito skausmą, kančią, išgyvenimus, renku mintis ir žodžius, ką galiu sakyti. Nemaloniais atvejais bandau nutylėti, bet manyje kaupiasi, darosi nepakeliama ir turiu pasidalinti su kažkuo artimu, kad nepratrūkčiau, juk M. Marija taip pat savo paslaptimi pasidalino su Šv. Elzbieta.

Meldžiuosi už visus patekusius į gyvenimo dykumą, kad kiekvieną ji subrandintų kovai, kantrybei ir ištvermei. Kad patekę į ją žmonės nepalūžtų, nežūtų, bet sustiprėtų.

Gavėnios kelionės nuotykiai

Gavėnios pradžioje pasitraukiau į „uolą“ ir maniau, esanti saugi. Svarsčiau, kad liksiu ir bendrausiu tik su Dievu. Galvojau „išpurtysiu“ kiekvieną sielos kertelę, atsikratysiu visų blogybių, susikaupusių „šiukšlių“  ir prisikelsiu su Kristumi tolesniam gyvenimui. Deja, klydau. Prasidėjo toks piktojo puolimas, kad jaučiausi, kaip gimdymo metu: tik su mažų pertraukėlių atokvėpiais ir, atrodo, visko prisikaupė dar daugiau. 

Tai buvo didžiulis mano sielos prausimas ir valymas. Teko ugdyti kantrumą, nuolankumą, maldingumą.  Buvo tokių akimirkų, kad atrodė - visas pasaulis griūva ant manęs. Dienos bėgo ir nepajutau, kaip laikas persirito į antrąją gavėnios pusę. Gavau ir malonių. 

Didžiulė atgaiva buvo rekolekcijos. Kunigas kalbėjo apie Šventąją Dvasią ir giesmėje kvietėme ją. Buvau paliesta tos galingos ir nematomos jėgos. Šventoji Dvasia suteikė sparnus. Negaliu to aprašyti, įvardinti, bet tai buvo didžiulis dvasinis pakilimas, paguoda. 

Daug sužinojau apie išpažintį ir man svarbiausia buvo tai, kad išgirdau žodžius, kaip įvertinti savo mintis ir poelgius, ar tai nuodėmė ar ne. Manau ir kitiems pravers. Svarbu atsakyti sau į klausimą: „Koks mano motyvas, ko aš tuo siekiu: padėti kitam, ar pasmerkti, sužlugdyti?“ Jei mano tikslas geras - noras padėti, tai nuodėmės nėra, jei atvirkščiai - nuodėmė. Pavyzdžiui apkalbu. Jei tuo noriu pasidalinti su pašnekovu todėl, kad apsvarstytume, ką daryti, kaip padėti, gal pasimelsti - gerai, o jeigu tik pasmerkti – blogai.

Palaimingos visiems tolesnės gavėnios kelionės.

Įrašo autorė - Irena.

Palaimingos gavėnios!

Pastaruoju metu dažnai susidurdavau su žodžiu „urvas“, žiūrėdama ir skaitydama šventųjų gyvenimų istorijas. Mane stebino jų tikėjimas, atsidavimas Dievui, troškulys būti tik su Juo ir nesvarbu, kur, kokiose sąlygose. Turėjo vienintelį norą - tarnauti Viešpačiui. 

Šie žmonės buvo giliai tikintys, pasitraukdavo į urvus ir juose ištisas dienas ir naktis praleisdavo vienumoje  su Dievu. Jiems nerūpėjo nei maistas, nei patogumai ar minkštas guolis, nedomino pasaulio siūlomi malonumai. Jie norėjo būti nuolatiniame ryšyje tik su Viešpačiu, nebijojo sunkumų, bado, mirties, bijojo vieno - įžeisti savo Dievą. Taip gyveno dykumų tėvai, pravoslavų šventieji, šventasis Pranciškus ir kiti. 

Už tą meilę ir atsidavimą Viešpats juos apdovanojo didžiomis malonėmis ir stebuklais, liudijančiais žmonėms jų tikėjimą ir atsidavimo gelmę. 

Paskutinę dieną prieš gavėnią Šventajame Rašte skaitome apie tai, kad Dievas už neklusnumą žmoniją nusprendė sunaikinti tvanų. Tik Nojus buvo pakviestas pasigaminti laivą. Tik jam su šeima buvo liepta pasislėpti jame ir išlaukti 40 dienų, kol potvynis praeis.

Simboliška, kad visa tai iškyla prieš gavėnios pradžią ir veda prie minties, kad bent dvasioje per visą gavėnios laikotarpį reikėtų pasitraukti į sielos dykumą, urvą, laivą. Pasilikti vienumoje su Viešpačiu, pagal galimybes stengtis sieloje būti tik su Juo dieną ir naktį, bent tas 40 dienų iki Velykų.

Manosios gavėnios metu stengsiuosi pasitraukti į savo sielos dykumą, vienumą, urvą nuo pasaulio. Kviečiu eiti kartu su manimi Kristų, kviečiuosi Mergelę Mariją, visus šventuosius, arkangelus ir angelus. Jaučiuosi susitepusi nuodėmėmis, gyvendama ydų ir netobulumo kupiname pasaulyje. Trokštu apsivalyti, atgailauti, kad atėjusi lemtinga valanda manęs neužkluptų netikėtai.

Visos gavėnios metu pasiryžtu dar karščiau ir įsiklausydama į manyje kalbančio Dievo balsą, melstis už save ir visus artimuosius, už žmoniją, taiką, Lietuvą, už kunigus, skaistyklos vėles ir visas intencijas, kuriomis meldžiuosi nuolat. Gavėnia man neatsiejama ir nuo pasninko trečiadienį ir penktadienį, nuo išmaldos, kuomet aukosiu kaip ir ką sugebėsiu. Nuolatinis palydovas gavėnios metu jau tapo penktadieninis Kryžiaus kelias bažnyčioje ir sekmadienio popietės giedant Kalvarijos kalnus namuose. Širdyje atiduosiu, aukosiu Dievui viską: tiek gėrį, tiek ir visas nesėkmes. Viskas tam, kad Velykų rytas išauštų kupinas prisikėlimo, atsinaujinimo ir pripildytas dar didesnio ryšio su Dievu po septynias savaites trukusios kelionės, tam, kad Viešpats mane tobulintų kažkada laukiančiam mūsų susitikimo momentui. 

Palaimingos visiems gavėnios, kad po jos kiekviena siela būtų apdovanota Viešpaties malonėmis!

Įrašo autorė - IRENA.