Didžioji savaitė - Kristaus
kančios ir mirties savaitė bėga apmąstymuose ir nustebime. Jis mirė už mane,
kad aš gyvenčiau. Mirė todėl, kad myli mane.
Kaip man, savo ribotu protu suvokti, suprasti
tokią meilę. Tiek iškentėti paniekos, gėdos ir didžiulio fizinio skausmo už
nusidėjėlį.
Kokia be galo tyra ir nesavanaudė
turi būti ši meilė.
Suvokiu vieną, jeigu Jis nebūtų miręs už mane, aš tikrai
būčiau žuvusi savo nuodėmėse.
Koks gailestingumas! Kokia meilė! Žmogaus protui tai
nesuvokiama. Kristus ne tik mirė už mane, bet ir pakvietė sekti Jį, leido
sugrįžti, atsiversti, apgailėti savo nuodėmes, todėl šiandien aš jaučiu Jėzui begalinį dėkingumą.
Už savo nuodėmes aš turėčiau būti prikalta
prie kryžiaus ir tai būtų teisinga. Tuo tarpu
Jėzus iš manęs nori tik vieno - atsidavimo Jam. Ką aš bedaryčiau dėl Jo būtų maža,
kad atsilyginčiau už tą auką, kurią Kristus padarė dėl manęs. Mano
dalyvavimas šios savaitės Šv. Mišiose, mano pasninkai, apsimarinimai ir maldos tėra tik
lašelis jūroje už Jėzaus dėl manęs iškentėtą
kančią.
O nesuvokiama Dievo meile, žmogui
nesuprantamas gailestingume!
Didįjį penktadienį pradėsime Dievo
gailestingumo noveną už savo ir pasaulio nuodėmes, kad pasiruoštume Dievo Gailestingumo
sekmadieniui per Atvelykį. Melsiuosi su begaliniu dėkingumu.
Visiems palaimintų, džiaugsmingų Šventų Velykų.
Kristus tikrai prisikėlė ir mirtis nugalėta!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Dėkojame už mandagų komentarą ir laiką praleistą mūsų dienoraštyje.