KAD 2017-IEJI TIKRAI TAPTŲ TAIKOS METAIS

Praėjo Kalėdos, susirinkę  visi prie bendro stalo  pajautėme bendrystę, meilę, džiaugsmą, ramybę, viltį. Vienas kitam nešame širdyse ir dovanojame Dievą, save, savo laiką,  taiką ir meilę. 

Ant slenksčio ir Naujieji. 2017 metai beldžiasi į duris. Norisi, kad tai būtų taikos ir ramybės metai, todėl: „Metas vienytis – visoms religijoms, etninėms grupėms – kad 2017-ieji tikrai taptų Taikos metais...“ Prisijunkime prie kvietimo:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-12-21-visu-religiju-ispazineju-malda-ir-pasninkas-idant-2017-ieji-butu-taikos-metai/153083

                      Visiems taikių, kūrybingų, Dievo palaimintų Naujųjų Metų!

DIDŽIOJI SAVAITĖ

Didžioji savaitė - Kristaus kančios ir mirties savaitė bėga apmąstymuose ir nustebime. Jis mirė už mane, kad aš gyvenčiau. Mirė todėl, kad myli mane.

Kaip man, savo ribotu protu suvokti, suprasti tokią meilę. Tiek iškentėti paniekos, gėdos ir didžiulio fizinio skausmo už nusidėjėlį.  

Kokia be galo tyra ir nesavanaudė turi būti ši meilė. 

Suvokiu vieną, jeigu Jis nebūtų miręs už mane, aš tikrai būčiau žuvusi savo nuodėmėse.

Koks gailestingumas! Kokia meilė! Žmogaus protui tai nesuvokiama. Kristus ne tik mirė už mane, bet ir pakvietė sekti Jį, leido sugrįžti, atsiversti, apgailėti savo nuodėmes, todėl šiandien aš jaučiu Jėzui begalinį dėkingumą. 

Už savo nuodėmes aš turėčiau būti prikalta prie kryžiaus ir tai būtų teisinga. Tuo tarpu Jėzus iš manęs nori tik vieno - atsidavimo Jam. Ką aš bedaryčiau dėl Jo būtų maža, kad atsilyginčiau už tą auką, kurią Kristus padarė dėl manęs. Mano dalyvavimas šios savaitės Šv. Mišiose, mano pasninkai, apsimarinimai ir maldos tėra  tik lašelis jūroje už Jėzaus dėl manęs  iškentėtą kančią.

O nesuvokiama Dievo meile, žmogui nesuprantamas gailestingume!

Didįjį penktadienį pradėsime Dievo gailestingumo noveną už savo ir pasaulio nuodėmes, kad pasiruoštume Dievo Gailestingumo sekmadieniui per Atvelykį. Melsiuosi su begaliniu dėkingumu.

Visiems palaimintų, džiaugsmingų Šventų Velykų. Kristus tikrai prisikėlė ir mirtis nugalėta!

Už kiekvieną žodį, mintį, veiksmą teks atsiskaityti

Noriu pasidalinti mintimis, kaip aš bandau save keisti ir įveikti blogas mintis.

Meldžiantis ar šiaip ką nors dirbant į galvą „lenda" įvairiausios mintys. Ir dažnai ne pačios gražiausios ir geriausios. Ne retai  „pakišami“ skriaudikai, įžeidę, įskaudinę. Kartais jos taip užvaldo, kad kitoms mintims ir vietos nebelieka, norisi jų atsikratyti, bet jos lenda ir lenda. Pravoslavų dvasininkai moko „sugauti“ jas ir panaudoti, kaip maldą, pakeisti, perkeisti į gėrį, tarnavimą Dievui. Pavyzdžiui: meldžiuosi ir mąstau, ką reikėtų paruošti vakarienei, tuomet stabtelėti, "pagauti" tą mintį ir sakyti : „Viešpatie Dieve, dėkoju Tau, kad mane maitini, kad aš turiu duonos. Tavo garbei ir padėkai šiandien paruošiu vakarienę“.

Kitas pavyzdys: įkyriai „lenda“  mintis: jis ar ji man kažką negero padarė, apkalbėjo, įžeidė, įskaudino... Sustoju ir sakau: „Ačiū tau Viešpatie, už tą žmogų, kad jį man atsiuntei ir leidai pamatyti mano puikybę, ne nuolankumą, mano rūstybę, pyktį... Esu verta pragaro ugnies, bet man tu siunti tik nemalonius jausmus, išgyvenimus. Dėkoju Tau už juos, tebus tai didesnei Tavo garbei ir šlovei“.

Dar anksčiau man buvo aplankiusi minti: kiekviename sutiktame žmoguje atrasti kažką gero ir tuo pasidžiaugti, palaiminti jį  mintyse. Pavyzdžiui:  girdžiu dainuojant  -  pasidžiaugiu gražiu to žmogaus balsu, pamąstau, kad aš taip nesugebėčiau. Girdžiu kalbant - pasidžiaugiu gražia taisyklinga kalba. Skaitau straipsnį - pasidžiaugiu sugebėjimu sklandžiai reikšti mintis. Ateina kas nors su priekaištais, ar pati ką nors įskaudinu - bandau suprasti, kodėl, kas tam žmogui blogai ir daug už jį meldžiuosi, dažniausiai Rožinio malda. Ir jaučiu, kaip rimsta mano širdis, mintys, jausmai, kaip keičiuosi pati, atsiranda ramybė ir gerumas viduje. Nėra lengva, bet pastangos duoda vaisius.

Dievo palaimos visiems.

„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“

Mano sąmonė „apaugo“ rūpesčiais, reikalais, darbais. Tokią išvadą sau pasidariau po Šventų Velykų, sugrįžusi iš savo uolos (vienatvės). Gavėnios metu bandžiau į ją pasitraukti, kiek buvo  įmanoma, bandžiau, kuo dažniau likti viena su Dievu. Atėjo Velykos, Jėzus mirė už mane ir prisikėlė, o ką manyje subrandino Gavėnia, kokius vaisius?  

Supratau - „apsinuogino“ mano sąžinė ir pastebėjau, kokia nuodėminga mano siela. Galėčiau ją palyginti su kaktusu, nusagstytu mažučiais spygliais, jie beveik nematomi, bet jų tiek daug, taip giliai sminga Kristui į kūną, jis kraujuoja, mano siela sekina Jėzaus kūną ir priverčia mirti. Ausyse skamba Jo ištarti žodžiai ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Jie skirti man. Juk tai aš verta mirties, ne Jėzus. Tačiau, jei būčiau aš mirusi, būčiau žuvusi amžinai, būčiau pasmerkta amžinoms kančioms.

 Pačiai atrodė – „gyvenu be nuodėmės“, bet viskas buvo gražiai šėtono užmaskuota. Jis mane vedžiojo kur norėjo ir kaip norėjo, ėjau kaip klusini avis, tik ne į to balso kvietimą atsiliepiau. Prisirišimai, teisimai, vertinimai, savimeilė, pyktis, įsižeidimai, neatleidimai ir taip toliau. Sąžinė „užmūryta“ ir atrodė - viskas gerai. Bet kai „nukrito žvynai nuo jos akių“ ir viskas apsinuogino, supratau - daug kas negerai, reikia keistis, melsti Viešpaties tos malonės, nes tai ne mano jėgoms, įveiktį šėtoną (jis stipresnis ir gudresnis už mane).

Suvokiau (kiek tai įmanoma žmogui) – koks begalinis Dievo gailestingumas man. Tik tobula meilė, kurioje nėra dėmės, gali taip mylėti, būti tokia kantri ir maloninga. Aš gyvenau, diena iš dienos dariau nuodėmes ir ne po vieną, teršiau savo sielą, o kartu ir pasaulį, tapau nevertu vadintis Dievo vaiku, nusipelniau amžinos mirties, tačiau Jėzus kantriai ir atlaidžiai stebėjo, švelniai kuždėjo į mano „užmūrytą“ sąžinę ir laukė, kada atsipeikėsiu, atsiliepsiu į Jo kvietimą, atgailausiu. 

Jėzau, Tu prisikėlei ir pasislėpei nuo mano nuodėmingų akių, nes šventumas ir nuodėmė negali būti kartu. Aš pamačiau, kad esu nuodėminga, o Tu – tobula meilė ir gailestingumas. Kaip plaštakė veržiasi į šviesą, taip šiandien mano siela ieško Tavęs ir veržiasi į Tave. Tėve, atleisk man, nes aš dažnai, nesuvokiu, ką darau, padėk suprasti, pastebėti savo nuodėmes, apgailėti jas, atsiteisti, išpažinti, melstis, tarnauti Tau ir Tavo žmonėms, kad tik būtų išgelbėta mano siela, perkeisk mane. Nesislėpk nuo manęs, be Tavęs niekas išlikti gyvas negali. Tegul Tavo gailestingumas nusileis ir ant manęs, tegul Tavo kraujas nuplaus ir mane. Noriu būti Tavo vaiku. Ačiū Tau, Viešpatie, kad mane išklausai.

Jėzau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk mūsų ir viso pasaulio

Esu žmogus, turiu artimuosius ir negaliu nereaguoti į kitų žmonių skausmą, ašaras, nelaimingus vaikučius, žūstančius jaunuolius... Sutapatinu tai su savo šeima, vaikais, broliais, sesėmis, tėvais, savimi.

 Žinios, internetas, laikraščiai pilni tokių vaizdų iš Ukrainos ir kitų kariaujančių pasaulio šalių. Negaliu žiūrėti, labai gaila sužalotų, suluošintų, senų, benamių, badaujančių paprastų žmogelių, vaikučių, likusių be tėvų, žuvusių jaunučių kareivukų...

Galiu padėti tik malda. Prašau Viešpaties jiems pagalbos. Atėjo suvokimas, jo pasaulis skęsta nuodėmėse: negimusių žudymai, seksas, neskaistumo dvasia, kelianti orgijas, melas, išnaudojimas, žmonių vergija, pinigų, valdžios godulys, puikybė, netikėjimas ir t. t.

Taip gyvenantys žmonės neatpirks pasaulio. Reikalinga nekaltųjų kančia ir auka, kad atsilyginti Dievo teisingumui ir  pasaulis nebūtų visiškai sunaikintas. Kristus nekaltas kentėjo ir mirė už pasaulį. Šiandien pasaulis turi taip pat kentėti už save ir melstis, kad būtų išgelbėtas. Todėl dabar, ką tik veikiu, kur tik būnu, dirbu, kiek pajėgiu ir atsimenu nuolat ir naktį pabudusi kalbu Viešpaties maldą:

                      Jėzau, gyvojo Dievo Sūnau pasigailėk mūsų ir viso pasaulio.

Šventoji valanda Naujųjų Metų naktį

Šventoji valanda - tai naktinė adoracija namuose, skirta Dievo garbei ir šlovei. Mes visi esame dorinio sugedimo liudininkai,pasireiškiančio Dievo įsakymų nesilaikymu, krikščioniškųjų vertybių atmetimu ir nepaisymu, dvasinio drungnumo egzistencija ir plitimu, karais, mažėjančiais pašaukimais pašvęstajam gyvenimui ir daugeliu kitų ydų. Todėl kviečiu Naujųjų Metų naktį visus norinčius įsijungti į bendrą maldą namuose ir maldauti Viešpatį, kad jaunimas būtų apsaugotas nuo visų piktųjų dvasių kėslų, apgaulių. Kad pamiltų Dievą ir dorą, kad būtų tvirtos šeimos, kad jose skleistųsi tikėjimas, kad atsiverstų netikintys ir nusidėjėliai, kad pasaulyje viešpatautų taika ir Lietuva būtų apsaugota nuo karo. Taip pat kviečiu melstis ir už pašvęstąjį gyvenimą.

Šventoji valanda prasidės 2014 m. gruodžio 31 d. 21 valandą.  Baigsis – 2015 m. sausio 1 d. 6 valandą ryto. Mano pažįstamų ratas pasidalins po 1 valandą ir visą šį laiką, kuriam įsipareigojo, melsis. Valandos  padalintos taip:  nuo 21 iki 22val.; nuo 22 iki 23val. ir taip iki ryto 6 valandos.  Pvz., manoji adoracijos  valanda bus nuo 4 iki 5 valandos ryto.

Kaip tai daryti?

Adoraciją, kiek tai galima, reikėtų atlikti klūpant - atgailos dvasioje. Arba nors kiek paklūpoti pradžioje ir pabaigoje. Būtų naudinga rankose laikyti kryželį, užsidegti ta intenciją žvakę, jungtis dvasioje su kunigais, kurie tuo metu aukos Šventąsias Mišias  bet kur pasaulyje, jungtis dvasioje kartu su visais besimeldžiančiais tuo metu bet kur pasaulyje ir tą valandą adoruojančiais. Dvasioje parpulti ant kelių priešais altorių, ant kurio Dangiškasis Sūnus aukojasi savo Dangiškąjam Tėvui už žmonių nuodėmes. Kreiptis į Sopulingąją Motiną, kuri šimtmečiais kenčia kančias už mūsų visų nuodėmes kartu su savo Sūnumi. Prašyti pagalbos Archangelų, angelų, savojo Angelo sargo ir visų Šventųjų.

Ką kalbėti?

Bandyti įsiklausyti į savo širdį, kaip ves Šventoji Dvasia. Aš turiu knygęlę „Šventoji valanda. Naktinė adoracija namuose“. Melsiuosi iš jos. Kas jos neturi – ne bėda. Galima visą valandą melstis Rožinio malda, ar kitomis maldomis. Sausio 1-osios ryte švęsime: Mergelės Marijos – Dievo gimdytos šventę, todėl Jos melskime užtarimo.

Po tos palaimingos nakties pasaulis tikrai taps geresnis.

Dievo palaimos visiems, vienykimės maldoje ir linkiu visiems palaimingų 2015-ųjų Viešpaties metų.

Du keliai į Tėvo namus

Skaitau protingus straipsnius, gražiai išdėstytas mintis ir stebiuosi - iš kur tai žmonėms, iš kur tas gebėjimas tobulai išreikšti jausmus. Man taip neišeina, bet vis tiek noriu pasidalinti savo išgyvenimais ir supratimu, kad ir menku, skurdžiu, bet labai asmenišku. Noriu pasidalinti mintimis apie išgyventas situacijas. 

Per vieną savaitę teko dalyvauti dvejose laidotuvėse, tai - ne dažnas reiškinys. Du gyvenimai savo istorijose žemės kelyje padėjo taškus. Du šiek tiek panašūs gyvenimai su skirtingomis pabaigomis. Abu asmenys gyveno kaip visi šių dienų žmonės: bažnyčios nelankė, Dievo negarbino, nesimeldė. Darbas, pomėgiai, šeima ir viskas. Kur krautas lobis danguje? Atrodo, jo ir nėra (žino vienas Dievas). 

Labiausiai palietė jų mirtis, labai skirtinga. Vienas susirgo ir turėjo laiko pasiruošti. Suprato, kad liko nedaug ir ruošėsi nuoširdžiai. Priėmė Dievą, susitaikė ir meldėsi. Dievas parodė jam savo gailestingumą. Labai kentėjo, bet išėjo laimingai: palydėtas maldos, artimųjų apsuptyje, padėkojęs ir atsisveikinęs, supratęs, kad išeina, pasitiktas savo mirusių artimųjų (jis kalbėjo apie tai, kad juos mato). Niekada dar neteko matyti karste tokios ryškios mirusiojo šypsenos. Atrodo, gyvas mažiau šypsojosi, todėl atsirado  viltis, kad pamatė kažką malonaus, gero, gražaus. Buvo keista ramybė širdyje. 

Antroji mirtis - staigi ir netikėta. Žmogus žuvo avarijoje. Išvažiavo kažkur netoli ir negrįžo namo. Liko neišauginti vaikai, nebaigti darbai, neįgyvendintos svajonės. Galvoje skamba Švento Rašto žodžiai: „kvaily, dar šiandien bus pareikalauta tavo gyvybės...“ ar vertėjo plušėti tik dėl žemiškų lobių? Ar nors skatiką turi danguje? Koks dabar jo likimas? 

Meldžiuosi už abu, nes tikiu begaliniu Dievo gailestingumu. 

Ar ir mums, o ypač tiems, kurie neturi laiko Dievui ir sako melsis ir lankys bažnyčią, kai išeis į pensiją, taip nenutiks? Bet ar išeis, ar sulauks? Ar Dievas anksčiau nepareikalaus gyvybės? Kas tuomet? Nuo šiandien visi pradėkime krautis lobį danguje, paraginkime vieni kitus, priminkime, kokie mes trapūs ir ne amžini. Dar ne vėlu, kol gyvename čia.

Įrašo autorė - Irena.

Padėkime visi

            

Gyvenu ramiai, gėriuosi vasara, gėlėmis, žaluma, paukščių giesmėmis...

 

Pasaulyje žmonės kenčia nuo karų, avarijų, bado, nelaimių. Žūsta niekuo nekalti žmonės. Ar tai teisinga? Ar turiu teisę džiaugtis, linksmintis, kai aplinkui tiek kančios? Ar galiu likti abejinga? Ar nebus pareikalauta ir iš manęs atsiskaityti už tai paskutiniąją dieną? Ką aš galiu padaryti?

 

Negaliu savo asmeniniais veiksmais sustabdyti karo Ukrainoje ar kitose pasaulio vietose. Bet aš turiu galingą ginklą - maldą ir Dievą, kuriam nėra negalimų dalykų. Meldžiuosi ir pasninkauju, prašau pasauliui taikos, pagalbos nukentėjusiems, badaujantiems, Dievo globos, patekusiems į nelaimės vietą. Tikiu Dievo gailestingumu ir Jo begaline  meile mums visiems.

 

Norėčiau paraginti tuo reikalu melstis visus ir taip prisidėti prie taikos sukūrimo ir išsaugojimo pasaulyje. Gaila ir tų, kurie žudo, grobia, plėšia. Jie nesupranta, ką daro ir kas jų laukia amžinybėje, tik Dievas gali jiems atverti akis, melskimės ir už juos.

Kai "aplanko" vėžys

Pastaruoju metu mano gyvenimą supurtė žinia: artimam giminės žmogui, su kuriuo dažnai bendrauju - paskutinės stadijos išplitęs vėžys. 

Žinia - lyg perkūnas iš giedro dangaus perskrodė visus. Žmogus niekuo nesirgęs, gana jauno amžiaus. Mintys apie tai nepaliko nei dieną nei naktį. Šita diagnozė man ne naujiena, bet ji buvo kažkur toli, šalia, nelietė manęs. 

Šiandien ji verčia mąstyti apie visus šios negandos ištiktuosius ir jų šeimas. Ką išgyvena patys ligoniai ir jų artimieji? Kaip padėti visiems tiems žmonėms? Juk daugeliu atvejų ši žinia priimama kaip mirties nuosprendis. Koks bebūtų netobulas šitas pasaulis, niekas nenori jo palikti. Nei vienas nenori skirtis su savo artimaisiais.

 Pastatyti prieš faktą, mes pirmiausiai padėjome šiam žmogui sugrįžti prie Dievo: melstis, susitikti su kunigu, žadinome tikėjimą ir viltį, pasitikėjimą Viešpačiu, rodėme meilę. Nežinau, kuo baigsis istorija, bet džiaugiamės šia diena, kad mūsų ligoniukas ramus, susitaikęs su likimu, kurį Dievas jam yra numatęs. Jis sako: „Kaip bus, taip bus“. Žmogus naudojasi visomis Dievo duotomis medicinos ir liaudies išbandytomis gydymo priemonėmis, meldžiasi. Ir mes visi meldžiamės už jį. Kartu meldžiamės už visus sergančius vėžiu ir jų artimuosius.

Tegul Dievas gydo visus sergančius vėžiu. Vilties jiems, kantrybės ir ištvermės bei Dievo gailestingumo ir atsivertimo malonės, kad išsaugotų gyvybę amžinajam gyvenimui.  
Stiprybės jų artimiesiems.

Mirties prasmę ir reikšmę apmąstant

Vėlinės man primena ne tik mūsų išėjusius brangius žmones, bet ir tai, kad mes laikini šioje žemėje, nežiūrint amžiaus ir padėties. Ateis diena, kai kiekvienam iš mūsų reikės papildyti mirusiųjų gretas. 

Šiandien susimąstau - ar aš bijau jos - mirties? Ką man reiškia asmeninė mirtis? Ar aš tam pasiruošusi? Manau, apie tai mąsto ir kiti. 

Kai kas,  bandydamas  padrąsinti save, sugalvojo "heloviną". Kiti - veja plaukiančias apie mirtį mintis. Tačiau problema, t.y. mirtis lieka neišvengiama ir nuolat artėjanti.

Buvo laikas – ir aš bijojau, šiandien – ne. Laikas bėga ir atneša naujus vandenis ir naują supratimą. Suprantu - tai svarbus momentas ir reikia jam pasiruošti.  Kad mirtis nebūtų netikėta,  kad neužkluptų netyčia - būtina apmąstyti ją, bandyti suvokti, kas laukia, ką ji reiškia. 

Klausiu sielos ir plaukia mintys:

 Nereikia paverst helovinu dienos.

 Nereikia atitraukti savo sielos nuo išėjimo valandos.

Reikia apmąstyti kelius, takelius savo sielos.

Ką Dievas pasakys, kai ji Jo akivaizdon stos.

Nereikia bėgti nuo minties šitos, geriau sustoti,

  Ne kartą apžvelgti kelius savo sielos.

Nereikia bijoti mirties savos.

Reikia Dievą tikėti, ieškoti Jo šviesos ir pagalbos šventos.

Helovinas neapsaugos nuo mirties savos.

Helovinas nesuteiks jums drąsos.

Reikia ieškoti Jėzaus ir Marijos rankos šventos,

Įsikibus į jas, keliauti pas Juos.

Nereikia bijoti mirties savos.

Reikia tikėti Dievo gailestingumu ir nemirtingumu sielos.

Įrašo autorė - Irena.

Kai kito problema tampa mano problema

Palietė vienas įvykis ir privertė susimąstyti. Papasakoja žmogus man savo problemą, gyvenimo situaciją, klausia patarimo. Negaliu mandagiai išklausyti, abejingai paguosti ir sau pasakyti, kad tai ne mano reikalas, ne mana problema. Pasakotojas perkelia savo problemą  ant manęs, dabar ji tarsi ir mano, nes sąžinė neleidžia pamiršti. Iškyla klausimas, ką man su šita žinia daryti? Juk, jeigu ta žinia iki manęs atėjo, tai nėra šiaip sau atsitiktinumas, man atrodo, kad Dievas laukia mano sprendimų, ką aš darysiu, kaip pasielgsiu. Klausiu savo vidinio balso, stengiuosi išgirsti maldoje ir ateina mintys:

 

 

                      Žygiuoji gyvenimo kely, tiek kliūčių pakely.

                      Daug sielų, likimų, tūkstančiai skęsta nakty.

                      Stabtelėk, padėk kiekvienam kuo gali.

                      Sutiktieji- skirtingi dvasia, sveikata ir stiprybe.

                      Ir kiekvienas – skirtingam kely.

 Tikslas visų vienas – Dievas,

bet daug mirusių sielos nakty.

Ne kiekvienas vienas gali prisikelti širdy.

Tad pažiūrėk, ką turi, kaip padėti gali.

                                  Ką aprengti, paguosti, kam save išdalinti.

Būk kiekvienam tu paguoda sielos nakty.

Dievas daug duoda, kad padėtum kitam,

 ir dalintumeis žemės kely.

Niekuomet neišsenka aruodai, kai Dievo turtus dalini.

 

Suprantu, gavau žinią ir privalau padėti. Dažniausiai tokią minutę su savimi turiu Viešpatį ir žodį iš savo širdies.  Galiu paguosti, patarti kreiptis pagalbos į visos Visatos kūrėją, parodyti tą kelią ir pati pasimelsti. Aiškiai suvokiu, kito patarimo nėra. Sprendimą, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, turi priimti pats žmogus.  Geriausiai, kai tai jis daro kartu su Dievu, Jo patarimo klausia. O aš – taip pat tik klystantis žmogus. Žmogiui, ieškančiam pagalbos, sakau:

 

 

Pakelk galvą, pažvelki į šviesą- visuomet  pakilti gali.

Imk ranką ištiestą tau, imk Viešpaties ranką sielos nakty.

Ji pasiruošusi padėt kiekvienam, tik įsikibti į ją pats tu turi.

Imk, neliki nakty, nevilty - tu pakilti gali.

Tik panorėk ir pakilsi su Juo tu širdy.

 

 

Įrašo autorė - Irena.