Kai "aplanko" vėžys

Pastaruoju metu mano gyvenimą supurtė žinia: artimam giminės žmogui, su kuriuo dažnai bendrauju - paskutinės stadijos išplitęs vėžys. 

Žinia - lyg perkūnas iš giedro dangaus perskrodė visus. Žmogus niekuo nesirgęs, gana jauno amžiaus. Mintys apie tai nepaliko nei dieną nei naktį. Šita diagnozė man ne naujiena, bet ji buvo kažkur toli, šalia, nelietė manęs. 

Šiandien ji verčia mąstyti apie visus šios negandos ištiktuosius ir jų šeimas. Ką išgyvena patys ligoniai ir jų artimieji? Kaip padėti visiems tiems žmonėms? Juk daugeliu atvejų ši žinia priimama kaip mirties nuosprendis. Koks bebūtų netobulas šitas pasaulis, niekas nenori jo palikti. Nei vienas nenori skirtis su savo artimaisiais.

 Pastatyti prieš faktą, mes pirmiausiai padėjome šiam žmogui sugrįžti prie Dievo: melstis, susitikti su kunigu, žadinome tikėjimą ir viltį, pasitikėjimą Viešpačiu, rodėme meilę. Nežinau, kuo baigsis istorija, bet džiaugiamės šia diena, kad mūsų ligoniukas ramus, susitaikęs su likimu, kurį Dievas jam yra numatęs. Jis sako: „Kaip bus, taip bus“. Žmogus naudojasi visomis Dievo duotomis medicinos ir liaudies išbandytomis gydymo priemonėmis, meldžiasi. Ir mes visi meldžiamės už jį. Kartu meldžiamės už visus sergančius vėžiu ir jų artimuosius.

Tegul Dievas gydo visus sergančius vėžiu. Vilties jiems, kantrybės ir ištvermės bei Dievo gailestingumo ir atsivertimo malonės, kad išsaugotų gyvybę amžinajam gyvenimui.  
Stiprybės jų artimiesiems.