Vienas iš sunkiausių uždavinių tikėjimo kelionėje man - išpažintis.
Kad ir kaip bandau pasitaisyti, nuodėmės dažnai kartojasi.
Atrodo beviltiškas
noras. Nejauku kunigui kalbėti apie tas pačias ydas, nemokėjimą susidoroti su
jomis, nesugebėjimą pasikeisti. Ir savyje nesinori jų laikyti.
Viena iš tokių
blogybių varginančių mane, kitų elgesio vertinimas, teisimas, apkalbos. Protu
suvokiu, bet situacijos, bendravimas su kitais, dažnai vėl priveda prie to.
Paskutinį kartą, atlikdama išpažintį, eilinį kartą išpažinau kunigui šią nuodėmę.
Atsiklaupiau atlikti atgailos. Ir aiškiai suvokiau - jeigu negaliu atsikratyti
tos nuodėmės, turiu melstis už tuos apkalbėtus žmones dabar, juos apkalbėjusi ir nuolat. Taip ir darau. Patirtis nedidelė, Kol kas lyg ir situacijų nepasitaikė.
Padėk man, Viešpatie.
Įrašo autorė - Irena.
Įrašo autorė - Irena.
Pritariu tokiam požiūriui ir elgesiui. Po daugelio metų kankinimosi su apkalbėjimo nuodėme, karts nuo karto pasidžiaugiu, kad pavyksta nuo jos susilaikyti. O tai nėra taip sunku, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo - jei susilaikai pačiame pradiniame etape, t.y. nepraveri burnos, kai labai norisi kitą apkalbėti, tuomet šis gundymas atitolsta. Galiausiai suvoki, kad susilaikei ir nuo daugiau nuodėmių, ne tik nuo apkalbėjimo, bet ir nuo kito žmogaus pažeminimo, šmeižto, įskaudinimo, nes jis negali apsiginti, kuomet yra teisiamas už akių. O ir ypač dažnai - neteisingai teisiamas.
AtsakytiPanaikintiVisuomet geriau vietoje pokalbio su žmogumi šioje situacijoje rinktis pokalbį su Dievu. Jam išsakyti viską, ką norisi išsakyti kitam žmogui. Taip bus laimėta dvigubai - nenusidėsite ir greičiausiai gausite, pajusite atsakymą į klausimą - kaip elgtis su Jūsų reikalavimų, įsivaizdavimo neatitinkančiu žmogumi.
Dievo globos ir malonių Jums.