Šventieji
tėvai sako, kad žmogus, eidamas link išganymo, būna velnio puolamas iš aštuonių
pusių: iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios,
iš vidaus ir iš išorės.
1.
Iš
nugaros žmogus gundomas, kai jis vis prisimena savo anksčiau
padarytas nuodėmes ir piktus darbus, ir tokiu būdu vėl sugrąžina juos į savo
sąmonę, mąstydamas apie juos iki nusivylimo ar iki saldaus pasimėgavimo. Toks
senų poelgių mąstymas yra piktojo gundymas.
2.
Iš
priekio žmogus puolamas dažniausiai per baimes, kurios apima
mąstant apie ateitį: kas atsitiks jam arba pasauliui, kiek laiko dar gyvensime,
ar turėsime ką valgyti, ar nebus karų. Gąsdinamasi įvairiomis spėlionėmis,
numatymais, pranašystėmis ir visu tuo, kas sukelia mumyse ateities baimę.
3.
Iš
kairės žmogus gundomas akstinais į įvairias nuodėmes, jis
traukiamas į tokius poelgius ir darbus, kurie aiškiai žinomi kaip nuodėmingi ir
pikti, tačiau nepaisant to, žmonės juos daro. Tai gundymas traukiant į atvirą
ir sąmoningą nuodėmę.
4.
Iš
dešinės būna dviejų rūšių gundymai. Pirmasis, kai žmogus daro
gerus darbus ir elgiasi sakytum gerai, bet jo ketinimai ir tikslai būna blogi.
Pavyzdžiui, gražiai elgiamasi ir darbai geri, bet tai daroma iš garbės troškimo
ar noro išgirsti pagyrimą, arba tikintis sau kokios nors naudos. Taigi, gėris
daromas iš garbėtroškos, savanaudiškumo, godumo. Toks gerų darbų blogais
tikslais darymas yra nuodėmingas ir beprasmis. Todėl darbai su tikslu, kuris
nėra ir negali būti iš Dievo, iš esmės yra gundymas, dangstomas blogis.
Antrasis būdas – tai velnio pasirodymas Dievu arba Dievo angelu. Tokį velnio
apsireiškimą, patikliai žmogaus priimtą, šventieji tėvai vadina velnio apgaule,
suvedžiojimu.
5.
Iš
viršaus žmogus yra velnio gundomas, kai jis nors ir gali, bet
neatlieka gerų darbų ir nepuoselėja dorybių iš tingumo.
6.
Iš
apačios gundymas taip pat vyksta dviem būdais. Pirmasis, kai
žmogus puola į žygdarbius, neatitinkančius jo jėgų, ir neprotingai persitempia.
Taip būna, kai kas nors sirgdamas ima dar ir griežtai pasninkauti, kas yra ne
jo jėgoms, ar kitaip perlenkia lazdą uolumu, kuris yra aukščiau jo fizinių ir
dvasinių jėgų. Toks uolumas (atkaklumas) yra nuolankumo trūkumas ir puikybė.
Antrasis gundymo iš apačios būdas yra tuomet, kai žmogus siekia įminti Švento
Rašto ir Dievo slėpinius, neturėdamas reikiamo dvasinio ūgio. Tai būna tuo
atveju, kai žmogus siekia pats perprasti Dievo slėpinius Šventajame Rašte, kad
galėtų aiškinti ir mokyti kitus žmones, o tuo tarpu pats yra dvasiškai
nesubrendęs. Reiškia, kad mums reikėtų aiškinti tik tuos Šventojo Rašto
slėpinius, kurie atitinka mūsų dvasinę brandą (amžių) ir „valgyti“ juos su
karčiosiomis žolelėmis, tai yra su visu tuo, ką mums atneša gyvenimas. Na o
didžiausi ir aukščiausi Šventojo rašto, Dievo mokslo ir Dievo apvaizdos
slėpiniai kaip tvirtas kaulas nesukramtomi pieniniais dantimis. Juos įveikia
tik ugnis, tai yra jie tampa suprantami tik dvasinės brandos amžiuje žmonėms,
kurie yra patyrę dvasioje ir užgrūdinti Dievo kalvėje (patyrę ir meistriški dėl
palaimintos Dieviškosios ugnies veikimo).
7.
Iš
vidaus žmogus gundomas tais dalykais, kurie yra jo širdyje, iš
jos išeina ir gundo žmogų. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra aiškiai pasakęs, kad
iš žmogaus vidaus, iš jo širdies, kyla nuodėmingi ir netyri ketinimai ir norai,
kūno gašlumas, kuriais žmogus gundomas (Žr.
Mt.15,19). Žmogų gundo ne tik velnias, bet ir žmogiškasis pyktis, pikti
kėslai, įpročiai, blogi norai, vidinis pritarimas nuodėmei ir jos pamėgimas,
kas išeina iš nenutyrintos širdies.
8.
Iš
išorės: aštuntieji velnio gundymo vartai atsiveria žmogaus
viduje per išorinius dalykus ir dingstis, tai yra per visa tai, kas patenka į
žmogų iš išorės per jo jausmus, kurie yra tarsi dvasios langai. Tie išoriniai
dalykai nėra blogi patys savaime, tačiau per jausmus jais žmogus gali būti
gundomas ir išprovokuojamas blogiui ir nuodėmei.
Štai tokie yra aštuoni žmogaus
gundymo būdai, nepriklausantys nuo to, ar žmogus gyvena pasaulyje, ar
vienumoje.
Su visais šiais gundymais – iš
nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus
ir iš išorės – reikia kovoti blaivumu, tai yra dėmesingumu, atsargumu, dvasios
ir kūno budrumu ir budėjimu, blaiviu pamatuotu mąstymu. Reikia būti blaiviu ir
mąstančiu, dėmesingai sekti savo mintis ir poelgius, kita vertus, reikia nuolat
maldoje tarti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, ir toji malda turi būti
nepaliaujama. Kitais žodžiais tariant, šventieji tėvai sako, kad kova prieš
visus gundymus ir aistras yra štai kame: reikia saugoti nuo pagundų savo protą,
dvasią ir kūną – tai mūsų rūpestis ir žygdarbis, kita vertus, reikia
nepaliaujama malda šauktis į pagalbą Visagalį Viešpatį Jėzų Kristų. Pagrindine
laikoma Jėzaus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“.
Senolis Kleopas (Ilija)
Iš knygos “Didysis senolis Kleopas,
rumunų stebukladaris” (“Великий старец Клеопа, румынский чудотворец“)